Labas vakaras, mano vardas Žydrūnas ir aš esu alkoholikas.

Iš tikrųjų smagu yra sudalyvauti pas jus grupėje, visada faina, šilta. Kada sutikau AA narius, tai buvo daug kas iš anoniminių alkoholikų grupės, jie taip pat prisidėjo prie mano kelio, šios dienos kelio. Džiugu, smagu, kad žmonės susirenka, domisi, dalyvauja.

Tapti alkoholiku, pasakyti, kad šiandien aš esu alkoholikas… Žinai, geriau gal būtų pasakyti: baigiau kokį Harvardą ar dar kažką. Bet tiesiog taip gyvenime atsitiko, kad susirgau šita liga. Tai psichinė liga, kuri iškreipė mano mąstymą, uždaužė visą gyvenimą. Bet šiandien, kaip ir buvau Raseiniuose ir tema buvo „Ką gavai dykai, tą ir atiduok“, ką aš gavau dykai gyvenime?

Iš tikrųjų, nuo ko prasidėjo mano gyvybė? Aš gavau gyvybę iš kažko. Kaip sakau, Dievulis leido tėvams turėti mane, gimti man. Man gimusio niekas neįskiepijo nei meilės, nei draugystės, nei rūpesčio kitu žmogumi. Tiesiog tai buvo duota iš kažkur. Gimęs aš neturėjau baimių – kiši nagus kur nori, nudegi, žinai. Niekas manęs neišmokė, kad reikia mamą mylėti. Mažas nei kalbėti nemokėjau, gi vaikas dar. Bet tai buvo duota iš kažkur jau – mylėti, gerbti. Augau tikrai geras vaikas, su daug gerų savybių. Tai buvo dykai duota Dievo. Šiandien įvardinu, kad tai tikrai ne kažkoks fizinis žmogus galėjo man duoti. Geras savybes mums visiems davė, tikriausiai, kai mes gimėme.

Tik kas su manimi gyvenime atsitiko? Atrodo, vaikas buvau doras, geras, labai rūpinausi kitais. Kai paaugau, visada buvau toks pagalbininkas namuose. Mokykloj buvau vienas iš geriausių mokinių, vien penketukai būdavo tada. Tikrai gyvenau tokį fainą gyvenimą ir džiaugėsi manimi ir mama. Tėvukai buvo išsiskyrę, kai man šeši metai buvo. Visi džiaugėsi, seneliai kaime. Tik ir laukdavau, kada atvažiuosiu, mažas, jėgos kažkaip tai turėdavau dirbti, nors augau kūdas. Mama sakė, kad sirgdavau tankiai, pamenu dar kai kurias ligas. Buvau kūdas, visiškai silpnas vaikas, kūdutis. Bet buvau geras vaikas. Iš tikrųjų, seneliams padėti – seneliai džiaugėsi ir sakė: „Žydrūnas bus kunigėlis“. Pagalvoju, vargonai čia groja už sienos, bet man neteko ten dalyvauti, netapau kunigu. Bet kažkaip gyvenime tapau tuo, ką galiu įvardinti – tiesiog susirgau liga, alkoholizmu, priklausomybe.

Kodėl taip su manimi atsitiko? Kas atsitiko mano gyvenime, kad atsirado alkoholis ir kodėl man buvo sunku paskui gyventi ir išbristi iš to? Gerai pagalvojus, tai aš neturėjau tada, mažas, nei baimių, nieko. Gyvenau tokį sėkmingą gyvenimą ir džiaugiausi tėvais, bet jaunystėje pradėjo atsirasti tokie jausmai kaip gėda. Kai mažas lakstydavau nuogas ir nekreipdavau dėmesio į žmones, paaugęs atsiranda jausmas – gėda. Atsiranda kažkokia baimė. Atsiranda noras, kad kažkas tai pagirtų. Jeigu negeria, tai kodėl negiria? Kodėl čia į mane dėmesio nelabai nori rodyti? Kažką kitą vaiką pagirs, manęs nelabai. Nepasitenkinimas, norisi būti stipriu, norisi būti gražiu, norisi kažkaip būti tokiu išskirtiniu, kad mane vertintų. Visada norėčiau kažko gauti iš žmonių, kad gerai jausčiausi. Na, bet žmonės turi savo gyvenimus, ne visada gi mane turi liaupsinti nuo ryto iki vakaro.

Ir gyvenant taip, su tokiais jausmais, pereini į paauglystę. Dar atsimenu ir darželį. Kai man reikėjo eiti, aš verkiau, mamos prašiau, kad manęs nevestų į darželį. Aš sakiau: „Ne, bet aš būsiu vienas namuose“. Aš labai bijojau eiti į darželį. Man trys metai ar ten keturi, kiek ten buvo… Aš verkiau ir prašiau, kad manęs nevestų į darželį, nes aš bijojau eiti. Man reikėjo susitikti su svetimais vaikais, su jais kažkaip būti, būti be mamos, be namų, su svetimais žmonėmis turėti kontaktą, bendravimą. Man buvo kosmosas kažkoks, aš tiek verkiau ir man buvo baisu.

Atėjo mokyklos laikai, prasidėjo mokykla. Nežinau, gal depresija jau tada prasidėjo man. Šiai dienai, na, iš to man tiktai juokinga yra, bet kai kalbu kartais, tas jausmas, apie tą momentą, kartais būna ir susikeikiu, ir ašara atsiranda, nes kai kalbu, tai kalbu iš širdies ir neslepiu aš tų jausmų. Kai reikėjo nueiti į mokyklą, aš aišku žiūrėjau kaip tik į galą atsisėsti. Nes jeigu atsisėsiu į priekį, tai iš nugaros mane matys, aš nejaukiai jaučiuosi. Aš kūdas, smulkus, su baime tokia visą laiką. Bijodavau, kaip aš atrodau. Neduok Dieve apsitaškysiu, nu kažkokia katastrofa, kaip dabar aš čia būsiu apsitaškęs ar dar kažką. Atsirado toks perfekcionizmas, kad aš turiu būti švarus, dailus visada. Susišukavęs, kad būtų gražiai, tvarkingai, kad atrodyčiau toks… turiu būti idealus, kad niekas nieko negalėtų prikibti. Rūbai švarūs, viskas.

Ir kada aš pradėjau lankyti mokyklą, prasideda kontaktas su kitais vaikais, su mergaitėm. Šokiai. Eidavau į šokius ir bijodavau kažką pakviesti šokti. Faina panelė, bijau – o jeigu atsakys? Kaip chebra pažiūrės į mane? Gera panelė tokia, kuri bendrauja fainai, gražiai, padeda man ir klasėj, bet aš jos nenoriu kviesti. Negražiai atrodo, „mužikė“, ką chebra pasakys? Ir tada vaikštau taip po šokius, toks pasipūtęs, susireikšminęs, galvą iškėlęs, o širdis tai kaukia – norėčiau pakviesti, bet einu apsimesdamas, užsidėjęs tokią kaukę. Neva esu blatnas, neišsirenku panos niekaip pašokdinti. Pravaikštai pravaikštai šokiuose ir išeini, sutinki chebrą po šokių – „visos žiurkės susirinkusios“. Aš išmokau niekinti kitus žmones, kad galėčiau pakelti savo vertę. Nes viduj tai jaučiu… Vakare atsigulu ir galvoju, koks aš mulkis. Negaliu panelės pakviesti, taip norėčiau ir bijau, negaliu. Rodau panelei dėmesį, jinai į mane nelabai kreipia – man pasaulio pabaiga. Reiškia, jinai kažkur su kitu draugauja, anas geresnis yra, aš kažkuo neįtinku. Tokie košmarai galvoj man neduoda ramybės. Aš guliu tokiu nelaimingu, kaltinu tėvus. Aš išmokau apvilti žmonių, juos apdergti, kaltę surasti kitam žmogui. O pas mane tai net nėra…

Mano va tokie jausmai, kad tėvai yra netikėliai. Tėvas latras, negali nupirkti, mes mašinos neturime. Neturiu tokių rūbų, kaip kažkurie klasiokai turi, kur ten ar pasivogę, ar prasisukę, aš tų neturiu. Aš vaikštau su paprastais sportbačiais, inkariukais iš univermago tada pirktais. Aš pykstu ant tėvų. Aš labai keikiau mamą, kai man pirko rūbus, ne tokius kokius norėjau, jų nebuvo pirkti tada, tiesiog buvo tokie, kokie buvo parduotuvėj eiliniai rūbai. Man nupirko šiltus gerus batus, rūpinosi, kad aš nesirgčiau, nes ligos kibdavo prie manęs, ir aš mamą nežinau… mintyse keikiau tiek ištisas dienas, kokia jinai yra šiokia, tokia, ji man nupirko tokius batus, kur aš niekur negaliu išeiti. Aš negalėjau suprasti mamos, kad jinai viena mus du vaikus išlaiko, jai yra sunku mus išlaikyti. Neturėjau tokio supratimo, absoliučiai egoistiškai žiūrėjau ir keikiau, kokia mama yra.

Man būdavo labai baisu, kai mama išgerdavo alkoholio. Aš matydavau tą mamos pasikeitusią būseną. Jinai nebūdavo agresyvi pradžioj, jinai buvo labai tokia superinę meilę man rodydavo, lįsdavo, glostydavo, bučiuodavo – sūnytis ten… Aš negalėjau pakęsti to. Tik pareinu iš mokyklos, grįžus ir matai – vakare mama grįžta, ir žiūri, kad už 10-15 minučių jos būsena yra pasikeitusi. Jinai išgerdavo vyno ir jinai pasikeisdavo, tai man buvo kažkas tokio. Aš daugybę metų, mažas, augau… Sesė už mane vyresnė penkiais metais… Aš nežinojau į kurią žemę sulįsti. Man būdavo gėda, baimė didžiulė – dabar ateis, vėl pradės šnekėti tas pačias nesąmones. Gyvenime galvojau, kad niekada negersiu.

Aš klasėj niekaip negalėjau išsitekti. Kadangi per fizinio pamoką išrikiuodavo pagal ūgį, aš prie galo, nes nedidelis. Ir mano jėgos niekada nebuvo didelės, aš silpnas buvau. Mes reitingavomės tokie bachūrai – kas kietesni ir kas silpnesni. Aš realiai prie galo buvau, už manęs gal vienas-du tiktai buvo silpnesni. Aš, jau paaugęs, pradėjau norėti valdyti tą situaciją, valdyti mamą (kokius batus pirkti), valdyti klasėj situaciją. Aš jau buvau ir seniūnu ketvirtoj klasėj išrinktas, man to nepatiko. Mokytojai giria, neįdomu. Bet tai normalu šiai dienai suprantu, bet tuo metu ne. Klasiokai mano chuliganai, vat jų visi bijo, jie kaip autoritetai. Aš tada pradėjau pavasarį labai stipriai sportuoti ir po vasaros rudenį grįžau į mokyklą jau plačių pečių. Jau buvau užsportavęs stipriai ir pradėjau daryti tai, ką aš norėjau. Norėjau valdyti. Aš pradėjau savo klasiokus daužyti visus, kai kurie bijodavo jau prieš mane šokti, nes aš atėjau jau stiprus. Aš ieškojau kad tik užsikabinti. Chebra pradėjo girti ir aš galvojau, kad va, einu geru keliu, jau mane chebra vertina su jėga. Nu bet vis tiek pirmas nebuvau klasėj ir vis tiek negaliu pasidžiaugti tuo, nemoku, kad aš jau esu stiprus, jau turiu sveikatos, aš nebesergu ligom, aš esu stiprus gan. Be to, negaliu pasidžiaugti tuo ir vis tiek galvoju: nu aš ne pirmas klasėj. Vis tiek gerų dalykų nematau, matau tik kas yra blogai.

Toliau gyvendamas… gyvenime atsirado kažkada alkoholis. Aš, gyvendamas vakare ir verkdamas, koks aš nelaimingas, neturiu motorolerio, chebra turi, norėčiau motociklą, pradėjau svaičioti, tokią psichinę būseną, kad jeigu man nenupirks… Bet realiai aš pastangų nenoriu įdėti. Dabar eiti dirbti, taupyti, būti, kada tas bus… Aš kaip alkoholikas, tokia būsena mano, dar šnapso net nėra, bet aš elgiuosi taip, kaip jau alkoholikas: neturiu kantrybės, nieko nedarau, bet paimu čia ir dabar. Pasivagiu ir moku apgauti mamą, kaip aš neva iš draugų iš detalių susirinkau per tris dienas ratus, rėmus ir variklį turiu. Per tris dienas draugai atidavė. Melagis, jau melagystės, manipuliavimai. Motorolerio laikai baigėsi, pardaviau. Neatidavė pinigų pacanas, suvėlavo. Prieš mokyklą palaukęs, prie ligoninės kampo suspardžiau. Aš taip maniau, kad tai yra teisinga, nes jis mane apgavo. Jis tiesiog tuo metu neturėjo, jam reikėjo kiek laiko, kad atiduoti, bet aš tuo metu jau jį sudaužau.

Norėjau įsigyti motociklą. Kur aš užsidirbsiu pinigų, motociklas tai brangus, pavogti nelabai pavogsi. Kažkaip pavyko sumanipuliuoti iš draugo, dokumentų nebuvo, aš jau buvau stiprus, iš jo norėjo chebrą atimti, nes neturėjo dokumentų. Tai aš prasivažinėjau metus laiko. Specialiai po miestą, po mikrorajoną, imdavau ant vieno rato. Negalvojau apie žmones, aš galvojau, kad taip turi būti. Mane policija gaudosi ir aš didžiavausi tuo, kad mane gaudo ir nepagauna. Nu, tu, sako, begalvis. Teisybę ir pasakė, begalvis. Aš noriu pasipuikuoti, bet galiu ir vaikus pervažiuoti, apie tai negalvoju, jokios atsakomybės nėra. Pas mane buvo mintys, kol motociklą neturėjau: pasiskolinsiu motociklą ir trenksiuos į fūrą. Tos mintys pas mane buvo gal kokį pusę metų. Kaip aš jų neįvykdžiau? Iš baimės tikriausiai, nes bijojau. Bet vienintelė mintis – aš esu nelaimingas, nes neturiu motociklo. Pasaulio pabaiga. Šiandien galiu sakyti, neturiu Jaguaro, tai ką, aš šiandien po traukiniu lįsti? Kosmosas kažkoks, ačiū Dievui, kad šiandien sveiku protu važiuoju su mašina, kokia važiuoju.

Svarbu, atsirado pas mane gyvenime alkoholis, kaip man viską išsprendė. Kokia smagi būsena, aš pasidariau išsilaisvinęs. Pirmas išgėrimas, tai aš ten nelabai ten ką ir atsimenu, mes kėlėme stikliuką ir apsinuodijau, vėmiau ir buvo baisu. Bet pirmas tas stikliukas nurytas, aš gerai pamenu po šiai dienai, tai buvo darbo poilsio stovykla. Tokį kaifą pajutau. Mes įėjome į šokius – eina sau, Žydrius visai kitas žmogus, drąsus! Šokiuose panos, kalbos. Visą gyvenimą tokio norėjau būti! Nei sportavau, nei kalbos mokinausi, nei bendrauti, užsidaręs toksai, bet išgėrus aš pasidariau va ko norėjau. Kiek metų, čia ir turiu. Bet realiai nei tos jėgos tuo metu neįgavau, nieko, tiesiog baimės nebeliko. Smegenis paveikė alkoholis ir man tai buvo smagu. Aš pradėjau su chebra organizuoti: varom į šokius, bet nusiperkam alaus. Vis tiek fainiau, aš žinau kaip tai yra. Šokiuose aš jau pajutau ką reiškia, kaip smagu, aš galiu ir muštynes sukelti. Jeigu blaivus, aš nueinu, matau muštynes, manęs nerasi – iš kažkur iš galo ir pradingęs jau, kaip čia aš, dar į galvą gausiu, dar kažką. Kokia gėda prieš chebrą. Tai išgėrus, mes nuvažiuojam į kaimą, tai aš tas vienas iš pirmesnių, kur muštynes sukelsiu. Paskui chebra giria: „nu tu maladiec, tu šaunuolis“. Aš taip tokius medalius deduosi, iš nesąmoningų dalykų aš medalius jau sau kraunuosi.

Atėjo laikas, kada aš pradėjau ir to nebeišsitekti. Jau chebra sako: „ką jūs čia geriat?“, mes jau pradėjom neštis. Aš sakau: „nu kam tie du buteliai, tai nešamės tašę visą, ką mes čia vaikščiosim tris kartus į parduotuvę“. Aš jau labai gerai suorganizuoju tašę, ją mes prisidėję sodelyje… Chebra sako: „tai ką jūs čia darot?“. Sėdim sodelyje ant žolytės, kalbamės, kaip faina, kaip mes čia laiką leidžiam, kokių minčių turim. Visokiausių iliuzijų pasaulis išgėrus. Man… Aš nebejaučiu baimės, aš svajojau būti tokiu, turėti pinigų, paną, kokią mašiną įsigyti, bet man išgėrus atrodo, kad tai turiu. Bet mašinos nėra ant kiemo. Rytoj pradėsim biznį sukti, darysim tą, aną, tu pamatysi, kaip bus viskas… Kokia iliuzija, kaip viskas greitai, rytoj bus, pamatysit rytoj. Ryte pradedu sportuot, jau varysiu dabar, ten taip, anaip, būsiu pats kiečiausias Tauragėj. Ryte pabundi – iliuzijos duobė tokia. Gyvenu iliuzijoj, ryte atsikeliu duobėj tokioj, kur tau eiti sportuoti, apie kokį čia biznį, kur tu čia nuvažiuosi, nei talono kišenėj, nieko nėra. Išgeriam alaus ryte, dar likę. Dar nebuvo būtina man, bet aš jau pradėjau vartoti ryte. Vėl palengvėjimas, vėl sugrįžo ta pati vakarykštė iliuzija: „jo, jo, jo, darysim čia dabar bus vau, dabar čia bus…“

Tai man tai iliuzija patiko ir aš pradėjau tai daryti kas savaitgalį. Aš nebenorėjau eiti nei į mokyklą, nei į technikumą. Mane iš mokyklos šiaip ne taip iškrapštė, technikume po dviejų kursų mane džiaugėsi dėstytojai kad išmetė, aš ten tokį chaosą dariau, visus bendrakursius pradėjau daužyti. Pas mane atsirado draugai kaliniai. Man 16 metų, man jie buvo autoritetai. Aš didžiavausi, kad esu su kaliniais, jie mane priėmė kaip savą, nes aš išmokau visus žargonus, elgesį ir visa kita. Aš didžiavausi, čia vat pasiekimas mano gyvenime, su kaliniais chatoj, eiti kažką atiminėti, skriausti. Tai mano gyvenimo kelias pasidarė. O senelis sakė, kad geras vaikas, kunigu bus. O aš jau su kaliniais, ir aš galvojau, kad čia viskas yra gerai. Tai vat ką man Dievulis davė pradžioje – dorybes, ir aš jas visas praradau. Aš nemokėjau su tuo elgtis, su savo jausmais. Aš praradau tas dorybes. Pas mane nebeliko. Aš ėjau doru keliu, toks, koks gimiau, geras vaikas, mokiausi stropiai, rūpinausi kitais, mylėjau gyvūnus… Kas pasidarė? Aš iš to kelio išėjau kitu keliu – iliuzijų. Kada pavartoju, sėdim chatoj… Nepalasakosiu daug įvykių, kaip tai būdavo, bet vat įvykis, kad šoka koksai sublusęs, tai nu vežti gydyt reikia ar kažką. Sako: „duosiu butelį, jeigu kas jį panaikins“. Nu tai kas kiečiausias bus toj chatoj, aš turiu pasirodyti. Tuoj šniūras ir ant šakos… Mylėjau šunis, verkiau kai matau šunį sužeistą, bet pradėjau gyventi tokiu parazitu, kad man buvo „pofig“ tas šuo, „pofig“ žmonės, aš galiu šunį ant šakos pakarti ir aš didžiuojuosi. Man bonką ant stalo pastato, aš kietas! Ant kiek mano gyvenimas pradėjo eiti kita vaga, tai buvo baisu. Tai aš dar tada nemačiau problemos, kad čia reikėtų mesti gerti ar kažką.

Aš galų gale sukūriau paskui šeimą. Kiek šeima su manimi kentėdavo. Darbdavys… apsiėmiau visus darbus, užgeriu, nėra kam pakeisti, darbdavys pats eina dirbti. Ir aš tada didžiuojuosi: „be manęs jūs niekur nedingsit!“. Aš noriu valdyti netgi visą cechą, vadovauti noriu. Realiai pagal žingsnius pažiūrėjus, aš norėjau valdyti viską. Kai man jau pradėjo, grynai aš pradėjau bastytis po psichiatrines ligonines, kai aš nebegalėdavau išsiblaivyti, jau visada sėdėdavau ir sakydavau: „po 50, skirstomės, rytoj reikalų yra“. Po 50 visi skirstosi, aš: „kur, kur, kur, kur, kur, dabar jau jūs? Viskas!“. Man toliau reikia tos iliuzijos, nes tas iliuzijų pasaulis man smagiau. Nors tūkstantį kartų sakiau – nebegersiu. Noriu turėti mašiną, namus, noriu turėti. Dirbu, dirbu, dirbu, užgeriu, nieko nebedirbu. Nuostoliai, baudos, mašina sudaužyta ir vėl 10000-ąjį kartą – nebegersiu. Nebegaliu išspręsti, sergu liga. Alkoholis tik buvo nuo to, kad neišprotėčiau. Aš jį tiktai gėriau tam, kad galėčiau nuraminti savo būseną, savo jausmus. Jaučiuosi nelaimingu, neįvertintu, kažkaip nuobodu gyventi, kažko nevyksta. Ateina pavasaris, man išvis būdavo košmarai galvoj. Alkoholis man duodavo neišprotėti. Bet visa tai privedė prie to, kad sveikata pradėjo byrėti. Sportuoti nebereikia, pomėgius numečiau, vienintelis tikslas – tūsintis, gerti. Negalėjau suprasti, kad aš galvodavau, kad reikia tiesiog numesti gerti ir viskas bus gerai. OK, alkoholį aš patraukiau iš gyvenimo. Man pavyko vienu metu išbūti 11 metų blaivybėj. Bet aš ėjau doru keliu kaip vaikas ir pradėjau eiti tuo parazitiniu keliu. Susireikšminęs, agresyvus, norintis valdyti, puikybė didžiausia, nors nieko gyvenime nepasiekiau. Alkoholį patraukiau, bet aš ir likau tame kelyje, aš ir toliau ėjau. Sugebu tėvus į teismą, mamą paduoti, išprovokuoti, kad galėčiau pareiškimą parašyti. Aš pasidariau piktybinis parazitinis žmogus. Man apgauti, atimti, sudaužyti ką nors gatvėj, mašiną užkišo (aš gi blaivas daugybę metų, mano puikybė dar didesnė pasidarė) – pasivysiu mašiną, išlaipinsiu ir į dūdą! Neduok Dieve, dar kas nors prie šeimos prisikabins, tai viskas, nesvarbu, vidury miesto. Dūda sudaužyta, pamatau kad karatistas prie tralo, susiginčijau, važiuoju namo pasiimti šautuvą. Ačiū Dievui, kad nieko neatsitiko, sakau, Dievulis mane apsaugojo daugybę kartų. Kada mes baliavojom bare ir išėjom į lauką, ten vyko kipišas, aš nuėjau į krūmus reikalų atlikti, nulūžau krūmuose. Ryte sužinau, kad visą chebrą surinko, nes buvo muštynės, ten padūrė su peiliu. Šimtas procentų, kad būčiau dalyvavęs, kaip be manęs, taigi mano chebra! Kaliniai, mano klasė! Visi eina į mokyklą, stengiasi baigti mokslus, o aš su kaliniais gyvenu.

Aš pradėjau matyti, kad gyvenime man per skaudžiai jau kainuoja. Prarandu pinigus, sveikatą, šeimoj santykiai košmaras. Nebegaliu miegoti naktimis, galvojau, reikia kažkur ieškoti pagalbos. Galų gale, kai jau užsidaužiau stipriai, kai laksčiau laukais parą laiko… to neužteko. Nuveža į ligoninę, koma, išsijungiu, tai parą laiko. To neužtenka. Pas gydytoją psichiatrinėj ligoninėje daugybę kartų… niekaip niekaip. Geriu antidepresantus – niekaip, važiuoju koduotis. Atkentėjau, ta žodžio prasme atkentėjau. Manęs klausdavo: „Žydriau, kaip tu gyveni? Tu gi dabar blaivas“. Sakau: „Viskas tvarkoje, matai, su džipu važiuoju, puikuojuos“. Bet realiai būsena prasta. Pradėjau užkamšinėti dvasines skyles. Nusiperku motociklą, nusiperku dar kitą motociklą, važiuoju su chebra ir noriu pasirodyti. Jeigu mieste važiuoja visi su šalmais, tai aš be šalmo turiu važiuoti, man reikia išsiskirti kažkaip. Šalmas užkabintas ant motociklo, išsižiojęs, kad tik policija neišlįstų, galva iškelta, koks aš šūstras, bet užspausta, vdrug policija, gausiu baudą! Vat ir plėšau save į dvi dalis. Ir po eilės metų, mano gerto antidepresanto, aš eidavau pas gydytoją psichiatrą. Kažkaip mes taip susidraugavom, nu, turiu gerą pažįstamą, gydytoją psichiatrą man taip, žinai, „po blatu“ vaistų parašo… Atrodo, eičiau kažkokius mokslus kažką pasiekti, bet turiu psichiatrą draugą, kuris man, durneliui, vaistų gali parašyti! Koks lygis mano protavimo iš tikrųjų. Turiu gydytoją savą. Kad aš turėčiau kokį širdies ligų gydytoją, kažkam galėčiau padėti, kitam žmogui parekomenduoti… Bet čia nueinu, žinai, vaistų sau išsirašyti, kad nesublūsčiau, turiu gerą gydytoją, pažįstamą saviaką.

Ir gydytojui nueidavau klausti, kaip man sutvarkyti bobą, taip ir sakydavau. Kaip man bobą sutvarkyti? Nu, aš gi noriu valdyti viską. Šeimoj santykiai byra, mes nesutariame. Aš nuleisti gazo negaliu, turi būti pagal mane ir ne kitaip. Jeigu ne – eina viskas, negaila išdaužyti. Jeigu ką nors darau, darbą, nusprūdo, nulūžo, turiu sulaužyti, išnešioti viską į gabalus, paskui einu rankioti ir iš naujo daryti. Beprotybių kraštutinumai tokie. Dirbi, dirbi, kantrybė trūksta – sulaužai. Nu iš viso, košmarai tokie, gyveni kaip kardiograma. Taip galėtum piešti savo gyvenimą… Ir niekada negalėjau, niekas manęs neišmokė, kaip gyventi būtų galima ramiau, mažiau reaguoti į visa tai. Nu, aš noriu valdyt, aš gi Dievas.

Ir geriant vaistus… tarpais nutrauki vaistus, išvis košmarai. Aš naktim nemiegodavau, po dvi tris valandas aš bijodavau įsivilti, nes nemiegosiu. Po 11 metų blaivybės, aš suprantu, ką reiškia liga, kiek jinai progresuoja. Po 11 metų nekeičiant mano mąstymo, liga padarė savo. Numetęs vaistus ir visa kita, aš užgėriau. Man buvo atimta kalba ir kojas aš nevaldžiau, kojų, ir nekalbėjau, mūkiau. Nuvežė į psichiatrinę ligoninę. Išsiblaiviau. Grįžau, dar pusiau šiltas, išrašė vaistų. Brendis pastatytas. Dar stiklinė brendžio su vaistais. Tai buvo kosmosas, visą parą laiko išsijungiau. Bet atsikėlęs tada galvoj aš pradėjau norėti gyventi, galvoju: ką man reikia daryti? Ir žinojau žmogų, kuris lankė anoniminius alkoholikus daugybę metų. Aš tada buvau turto vertintojas, pagal savo supratimą turiu naują namą, gerą mašiną, gerai atrodau, gerą darbą. Anoniminius lanko? Galvoju, kas čia per nesąmonė. Nukeliavau pas anoniminius. Nu, ką aš ten eisiu, pas tuos latrus. Aš dar viską turiu, niekas neprarasta, tai einu, apžiūriu kokios mašinos lauke stovi. Puikybė tai mano didžiulė, ateinu – kas čia, sukriošęs be dantų, tai aš čia dar gerai, aš čia dar gerai laikau save. Bet kažkaip aš prigijau tą dieną, ir nuo 14 metų, balandžio pirmą išsiblaiviau, ir 16 dieną nuėjau į grupę. Nuo tos dienos pas mane nebeliko vaistų, jokių vaistų. Nežinau, koks čia stebuklas buvo, bet man vaistų nebereikėjo.

Bet tuo nesibaigė. Pradėjau eiti pas anoniminius, mane pradėjo erzinti. Po trijų mėnesių: „tos pačios nesąmonės, vėl tą patį šūdą mala, tą patį šneka, vėjus“. Nes aš nesuprantu, aš nesuprantu apie ką kalbu. Apie žingsnius skaito? Nu gerai, išmokau aš tuos žingsnius jau atmintinai, žinau, ir kas iš to? Knygos yra, paskaičiau, užverčiau. Bet aš nematau kas parašyta ant knygos, aiškiai parašyta: „pasveiko žmonės“. Aš net nemačiau nu kas ten parašyta, anoniminiai alkoholikai, smulkiom raidėm, kas ten skaitys, dar autorių berašys, neskaitysi… Ir aš nesupratau ką tai reiškia. Ir aš pakliuvau į „Šventojo“ stovyklą, ir išgirdau žmones, kad žmonės eina 12 žingsnių. Nu, aš kaip alkoholikas, nu man arba nieko, arba viską griebti reikia. Kaip knygas visas vieną dieną parsinešiau, su viena diena taip užsikabinau už programos. Gal ir gerai toj vietoj, kad aš, nors ir nesupratęs, bet kibausi. Man patiko tie žmonės. Man patiko žmonės, kurie kalba apie žingsnius, apie gyvenimo supratimą, apie požiūrį kitaip negu aš. Bet man jie patiko, aš užsikabinau, tada pradėjau eiti programą.

Šiai dienai pasižiūriu, ką davė programa. Pirmu žingsniu aš pripažinau alkoholiką, nu ir ką? Pripažinau, nu ir ką, geriu toliau, galiu manipuliuoti, „nu tokia liga, nieko nepadarysi“. Ne, sako, yra veiksmo programa, kad tu gali keisti savo mąstymą. Tai vat, aš eidamas tuo bloguoju keliu… Alkoholio nėra, bet man reikia bandyti atitaisyti mąstymą į tą gyvenimą, kuriam aš buvau gimęs. Aišku, aš tokiu netapsiu, bet nebegyventi tuo gyvenimu. Alkoholis tiktai buvo medžiaga, kuri man dar paskatino beprotybę. Nemokėti gyventi – patraukus alkoholį… Kas man parodys, kaip gyventi? Juk aš viską žinau, aš noriu valdyti, pasaulis mano valdomas, bet man nesiseka ir dėl to nemiegu, dėl to nervinuosi, reikia vaistų. Kas gali tai padaryti? Nu, keliaujant programa pradedi suprasti, kad yra aukštesnioji jėga ir kai pradedi tikėti… Tikrai, mano gyvenime daug įvykių, man padėjo ne kažkas, bet yra kas padėjo. Aš tai galvoju tai yra Dievulis, kuris padėjo man tuose įvykiuose. Kodėl jis padėjo? Gal todėl, kad šiandien esu čia, kad eičiau kitu keliu, kad bandyčiau keisti gyvenimą, kad parodyčiau ką reiškia Jo galia. Galbūt kažkam ir keistai atrodytų, kad apie Dievą kalbi, kokia čia nesąmonė, bet man, bandant visas priemones sveikimui, medicinines, man nei viena nepadėjo. Man reikėjo išmokti gyventi kitaip.

Šiandien galiu pasakyti, kad aš esu pasveikęs alkoholikas. Neišgijęs, liga tebėra, bet jinai tiesiog yra sustabdyta. Programa padarė tai, kad einant programa, su kitu alkoholiku dirbant, pradėjau mažinti puikybę, sumažėjo baimių. Nebereikia susireikšminti, atsiranda vidinės vertybės kitokios. Paklausti sesės: „kaip tu laikaisi, kaip tavo sveikata?“, o ne taip, kad man reikia čia – „ką aš ten skambinsiu, pofig“. Jinai yra šiandien. Tai yra, kad grįžta ta, kur Dievas davė, ta meilė rūpintis kitu žmogum. Tai yra pasakyta, kad tarnauti Dievui ir kitam žmogui. Gali būti juokinga, bet gyvenime, kai pradėjau melstis, prašyti Dievo pagalbos, šiai dienai, virš 10 metų, aš neturiu jokio potraukio alkoholiui. Ką leido programa, tai patikėti, kad Dievulis gali man padėti. Juo pasitikėti. Ir šiai dienai tai yra, viskas labai fainai vyksta.

Ketvirtu žingsniu man reikėjo pasižiūrėti kas mane gyvenime užknisdavo. Pasirodo bėda ne su jumis, o su manimi, ir įvertinti savo sąžinę. O aš visada vertindavau jus: tas toks, tas anoks, tas tiek skolingas, tas dar pridirbo, bet niekada nežiūrėjau į save. Programa mane išmokino elgtis visai kitaip. Taigi tie alkoholikai, tie durniai, Dievas tai ten bažnyčioj, ten viskas aišku, su jais ten savo reikalais. Aš pats susitvarkysiu. Man gyvenimą suko į kitą pusę, kai aš pradėjau elgtis priešingai, negu seniau. Gyvenime pradėjau nurimti. Aš pradedu ramiai miegoti, man nereikia vaistų. Pas psichiatrą nunešu skelbimą pakabinti. „Ką čia atnešei?“ „Anoniminių alkoholikų skelbimą.“ Psichiatras atsilošė, suprato, kad aš nebe jo klientas, jis iš manęs pinigų nebegaus jeigu užsikabinsiu už programos, jeigu ne – vėl gulėsiu ligoninėje.

Penktu žingsniu, supratus kas mane trukdo, man reikėjo pripažinti tai iš tikrųjų, pripažinti sau, kad aš tikrai nesu šventasis. Darau klaidas, turiu daug būdo trūkumų, man su tuo reikia suprasti, pasitarti su Dievu ir su svetimu žmogumi. Kam čia dabar reikia? Reikia, nes mano puikybė man neleidžia apie tai kalbėti, nes aš negaliu, aš čia krūtas, turiu gerai atrodyti, ne ne ne. Aš turiu biškį sėsti ant žemės. Kai nusėdau ant žemės, pasikalbėjau su žmogumi – palengvėjimas. Toliau žingsniai sako, kad reikia tuos trūkumus, ar aš noriu ar nenoriu pašalinti, aš juos pripažįstu, Dievo prašau, kad tai patrauktų. Nes sako „tu nepyk“. Žinai, ko tu pyksti, sako, „tu nepyk“ – nu durnesnio pasakymo negali būti! Aš vis tiek pykstu, tu padaryk ką tu nori. Kai aš pradedu pykti, aš nueinu namuose ramiai į kambarį, pasimelsti, Dievo paprašyti patraukti baimę, pyktį. Už penkių minučių – ramu. Man reikėjo parašyti sąrašą žmonių, visų ką aš nuskriaudžiau. Ketvirtame žingsnyje turėjau 150 žmonių prirašęs ant ko pykau. Buvo nu toks pasaulis neteisingas, tai kur aš nerasiu tiek žmonių, jo. Tai supratau, kad tai ne jų bėda, yra su manim bėda, jeigu šitiek žmonių turėjau prirašęs ant ko nervinausi, pykau, žeidžiau gyvenimus. Turėjau sąrašą padaryti visą. Devintą žingsnį iš pat pradžių išsigandau, oi kaip dabar bus, bet po devinto žingsnio tai atėjo toks palengvėjimas. Kai aš išeinu į gatvę, bijau sutikti uošvį, kurį buvau per vestuves suspardęs. Mes dabar su juo (buvusi mano žmona nesugyvena), bet mes su juo draugiškai sutariame, fainiai sugyvename. Pasišnekame kaip sekasi, kaip ką. Man tiesiog reikėjo atstatyti santykius. Ir aš išeinu į gatvę šiandien dienai, pasižiūriu: aš nebeturiu tų skolininkų, nebeturiu tų sumuštų žmonių, kurių aš bijau sutikti, man būsena kerta… aš šiandien išeinu į gatvę, aš nebedarau to su tais žmonėmis. Atsilyginau, susidraugavom. Ką man belieka toliau daryti? Man belieka tiktai žiūrėti, kaip aš dieną pragyvenu, kad neužsitempčiau per ilgai su būsenom, su elgesiu, pažiūrėti dieną. Malda, meditacija stiprinti ryšį su Dievu, kurį aš jau užmezgiau, man tai davė sveikimą, aš nuo to gerai jaučiuosi.

Ir belieka 12 žingsnis – va dvasiškai kaip sako, pabudę – padėti kitam alkoholikui pasiekti blaivybę. Tai vat, todėl aš šiandien gal ir su jumis pasidalinau savo patirtimi, kad išeitis iš tos bezobrazijos, iš tos ligos, yra iš tikrųjų. Sustabdyti ligą ir sėkmingai gyventi. Man, kovojant su visomis priemonėmis, nepavyko, pasidaviau programai. Šiai dienai gyvenu virš 10 metų ačiū Dievui, nebeturiu potraukio, esu blaivas ir su jumis. Ačiū.