Sveiki visi. Mano vardas Žilvinas, esu alkoholikas. Man didžiulė garbė čia būti pas jus ir esu labai dėkingas, kad pakvietėte, kad turiu galimybę. Gal šiandien tai bus kažkas prasmingiausio, ką galėjau nuveikti.

Turbūt kaip įprasta pasidalinsiu savo sveikimo patirtimi, bet pirmiausia manau, kad turiu teisę būti tarp jūsų, nes esu alkoholikas. Pirmą kartą su Anoniminiais Alkoholikais susipažinau gerokai prieš 20 metų, kai su šeima pradėjome įtarinėti, jog galbūt ne vien aplinkybės kaltos, galbūt kažkas ir su manimi yra, gal man kažką reikėtų daryti. Nuėjau pas alkoholikus pažiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Man ten labai nepatiko: deganti žvakė, susikabinę suaugę žmonės už rankučių, kalba maldas – visiškas briedas. Bet labiausiai nepatiko pasakojamos istorijos, kad žmonės gulėjo balose su prišalusiais plaukais, apsišlapinę. Aš nebuvau nei baloje gulėjęs, nei apsišlapinęs – man atrodo, kad nebuvau. Man susitapatinti nelabai pavyko.

Realiai nelabai galėdavau apibūdinti savo tos būsenos. Nuo pat mažens įsivaizdavau, kad esu kažkoks kitoks, man buvo toks vaizdas, kad „sustabdykit pasaulį – aš išlipsiu“. Turėjau begalę lūkesčių visiems aplinkui: tėvams, vaikams, draugams, situacijoms. Viskas vykdavo ne taip, kaip aš noriu, ir aš nusivildavau. Vaikystėje iš vienatvės galėdavau savaitę laiko pražaisti savo įsivaizduojamame pasaulyje su niekuo nebendraudamas, o paskui atsibosdavo ir vėl grįždavau, nes vis tiek reikia palaikyti socialinį ryšį.

Pirmą kartą alkoholio paragavau labai anksti, gal kokių penkių metų. Man labai patiko. Tėvai visą laiką duodavo palaižyti. Paskui įvyko toks momentas, kai tėvai išėjo palydėti svečių, o aš išlaižiau stikliukus, dagėriau, kas ten buvo palikta. Laukdavau tėvų balių. Jie nedažni būdavo, tėvai nebuvo alkoholikai, gal tik per vardadienius ar per metus kokios dvi šventės būdavo, kur galėčiau išgerti.

Man visą laiką buvo įdomu elgtis ne taip, kaip visi. Mano draugai buvo vyresni. Už rūkymą pirmą kartą aštuonių metų tėvai mane gerai pridaužė. Nuo 13 metų pradėjau rūkyti pastoviai, vėliau prasidėjo ir gėrimas prieš šokius. Nors man į šokius dar nepriklausė eiti, bet nebuvo svarbu, kas priklauso, o kas ne. Buvau netgi mokinio pažymėjimą pasidaręs – dvejais metais save pasisendinau, kad galėčiau nusipirkti alkoholio, nes labai jaunai atrodžiau. Draugai žvengdavo iš manęs. Vėliau, kai ta daina „Forever Young“ buvo populiari, visiems parduodavo, tik man vienam ne.

Gėrimas buvo geriausia, kas vykdavo mano gyvenime. Pati pradžia, prisėdimas prie stalo, euforija – viskas būdavo gerai. Tiktai labai prasta pradžioje mano alkoholio tolerancija buvo, tai visokie nemalonumai kildavo: užmigdavau tualete, tekdavo duris iškelti, kad mane iš ten iškrapštytų, ir dar visokių nemalonumų. Bet gerti man be galo patiko. Pirmieji mokykloje gėrimai vykdavo kas savaitgalį. Džiaugdavausi draugams pasakodamas, kaip vakar prisigėrėme. Buvau nesąžiningas nuo pat pradžių. Pirmais gėrimo metais išgerdavome porą butelių alaus, o sakydavau, kad išgėrėme šešis. Girtavimo pabaigoje būdavo atvirkščiai – išgerdavau dvylika, o sakydavau, kad tiktai porą bonkų išgėriau. Su skaičiais nelabai sutapdavo.

Atrodytų, viskas gerai, bet aš niekad nesuvokiau, kad gėrimas gali būti man priešas. Nesuvokdavau, kad papuolimas į blaivyklą (tuo metu buvo tokia organizacija) privedė prie to, kad mane išmetė iš mokslų. Bet aš kaltindavau miliciją – jie kalti, kad mane pagavo, o ne aš, kad prisigėriau.

Dirbau taksi parke. Man reikėdavo, kad darbovietė gerą charakteristiką parašytų. Stovėdavau, žiūriu – chebra geria „Gildijoj“. Tai negi aš praleisiu? Gyvenimas be manęs vyksta, taigi ten taip įdomu! Stovi taksi prie „Gildijos“, aš su chebra geriu. Man į darbą šeštą valandą ryto reikia išvažiuoti, puikiai žinau, kad reikės į alkotesterį pūsti, bet baigiu gerti antrą valandą nakties. Žinau, kad kažkaip išsisuksiu – reikės duoti kažkam pinigų ar panašiai. Niekas turbūt negalėjo manęs sustabdyti nuo to noro. Turėjo būti kažkokios priežastys nebegerti, bet tokių matyt nebuvo.

Šiaip mano gyvenimas atrodė labai smagus, viskas sekėsi. Man atrodė, kad viskas visur labai gerai – ir pinigai, ir dėmesys. Bet realiai vėliau, jau gal nuo kokių 35 metų, prasidėjo nesutarimai namuose ir mano verslų griūtis. Kaip tas verslas gali negriūti, jeigu 12 valandą dienos žmona mane kelia pusiau juokais, pusiau rimtai: „Vstavaj tovarišč, velikije dela ždiot“ („Kelkis, drauge, dideli darbai laukia“)? Čia realiai cituoju. Toks juokas, bet iš tikrųjų visai ne juokas. Pirmą valandą susitikdavome prie desertinio bariuko tokie jaunieji verslininkai, kaip aš. Kaip ir knygoje rašo – kalbėdavome apie milijonus. Kuo mes tik neprekiavom: vagonais, gipsais… Realiai niekas ten nieko nematė, va tokios kvailystės.

Vis tiek prasimanydavome pinigų. Klaipėda man labai patikdavo. Savaitgaliais nėra Kaune mergų – sėdi į taksą ir važiuoji į Klaipėdą. Įsivaizdavau, kad tai labai smagu, labai kieta. Daugelis tų žmonių, su kuriais tuo metu kažkokius verslus darėme, dabar turi geras įmones, normaliai stovi finansiškai. O mes tuo metu juokdavomės: „Blemba, taigi gyvenimas, reikia gyventi.“ Man atrodė, kad tai ir yra gyvenimas – vaikščioti skustuvo ašmenimis.

Viskas truputį keitėsi. Kaip minėjau, atėjau pas Anoniminius Alkoholikus, grįžau namo ir pasakiau, kad aš ne alkoholikas. Praėjo nei daugiau, nei mažiau – ketveri metai. Pragėriau šeimą, su darbais dar prasčiau buvo. Turbūt vienatvė ir nepakeliamos nuotaikos privedė. Visiška neviltis, kai grįžti namo: visą dieną vaidini kietą, bet kai tavęs niekas nemato… Įsijungi televizorių, kitame kambaryje kitas televizorius, kompiuterį, dar muziką paleidi. Visą laiką reikėdavo, kad kažkas barškėtų aplinkui, kad būtų kažkoks garsas. Atsikemši alaus pirmą butelį, prisidegi cigaretę, ir savęs taip gaila – ašaros bėga, snarglys bėga, niekas manęs nesupranta.

Galėjau krūvą priežasčių išvardinti, kad negerčiau – jeigu būtų taip ir taip. Bet, kaip minėjau, turėjau daug lūkesčių, o pasaulis tuos mano lūkesčius nelabai atliepė. Buvau labai nelaimingas, turbūt pats nelaimingiausias žmogus, kaip aš tada įsivaizdavau. Realiai turėjau viską: finansiškai stovėjau gerai, dėmesiu nesiskundžiau, bet nesugebėjau išlaikyti jokių santykių. Susitinki su moterimi, pradedi bendrauti, savaitę giriuosi draugams, kokią gerą susiradau. Savaitė praeina – žiūrėk, nieko ten gero, pasirodo. Bet niekad nesuvokiau, kad problema yra manyje.

Paskui atėjau pas Anoniminius Alkoholikus – prieš 16 metų ir tris mėnesius. Šį kartą atėjau ne iš gero gyvenimo, ne dėl to, kad geras oras ir nusprendžiau pažiūrėti, kaip tie mieli žmonės gyvena. Atėjau iš didelės kančios. Kai žmonės sako „pats atėjau“, jūs patikėkite – jeigu aš būčiau turėjęs kur nueiti, aš tikrai iki jūsų būčiau nedaėjęs, jeigu dar būčiau turėjęs kažkokių šansų. Užsikoduoti negalėjau, nes maksimum dvi dienas išlikdavau negėręs. Pas gydytojus buvau, jie man pasakė, kad su manimi viskas tvarkoje. Kas man galėtų padėti, neturėjau jokio suvokimo.

Pirmą kartą atėjus į grupę man vis dar nelabai patiko žvakės ir maldos. Bet klausiau ir išgirdau – žmonės kalbėjo apie emocijas, apie jausmus. Man pavyko susitapatinti su ta vienatve. Nuolatinė nerimo būsena man buvo tarsi savaime suprantama: baimė, isterijos priepuoliai, nemokėjimas mylėti nieko aplinkui, visiškas nepasitenkinimas ir nesuvokimas, kaip gyventi. Ką labiausiai išgirdau atėjęs – kad man labai pasisekė. Jeigu man reikėtų jus visus pakeisti, man būtų ragas. Kiek bandžiau keisti žmonas, vaikus, tėvus, kad jie kitaip elgtųsi – nieko, jie nesielgia. Draugams papasakodavau, kaip jie turi elgtis, tai likau be draugų. O čia man sako: „Klausyk, tau pasisekė, tu pats gali keistis.“

Ant sienos kabojo žingsniai. Kažkaip negirdėdavau tos frazės, turbūt praklausydavau: „Štai žingsniai, kuriuos mes žengėme, jie siūlomi kaip sveikimo programa.“ Realiai pirmuosius trejus metus vaikščiojau į grupes septynis kartus per savaitę. Po metų tapau pirmininku. Realiai vos ne kiekvieną dieną susirinkimus vesdavau, nes niekas už mane geriau to padaryti negalėjo. Aš gi žinojau, kaip viskas turi būti, kad tvarka turi būti, viskas pagal tradicijas, kurių, tiesą sakant, net nežinojau. Trečiadieniais būdavo nagrinėjamos tradicijos. Aš apsiimdavau vesti ir neleisdavau niekam kalbėti ne į temą, tai niekas ir nekalbėdavo, nes apie tas tradicijas ar žingsnius nelabai kas suprato. Va taip jau buvo.

Kas būna iš to tarnavimo, kai nėra sveikimo? Tai yra tiesiog vadovavimas ir „žinojimas“. Kai pas alkoholiką padžiūsta klynas, pirmiausia grįžta jo paties nuomonė ir žinojimas apie viską, kaip viskas turi būti. Aš nebuvau išimtis. Trejus metus vaikščiojau euforijoje: viskas gerai, smagu, gera. Jubiliejai: tuoj bus Palangos jubiliejus, Šventosios… Ta frazė „nuo Šventosios iki Šventosios“ man labai patikdavo. Atvažiuoji porai dienų į Šventąją pabūti, ir jau galvoji – blemba, jau baigiasi. Pradedi nerimauti, kad tuoj baigsis. Dar tik atvažiavai, dar net žmonės nesusirinko, bet tau jau baigiasi. Gyveni ne čia ir dabar, bet kažkokia ateitimi. Visą laiką to kaifo man reikėjo – ar blaivybėje, ar ten.

Per tuos trejus metus vaikščiojimo grupė man labai padėjo, važinėjau į žingsnių stovyklas. Tai kažkiek mano egoizmą, tuos ragus biškį apkarpė. Bet lūkesčiai niekur nedingo, jie vėl kaupėsi. Atsirado lūkesčiai kitiems: ne taip sveikstate, ne taip kalbate grupėje, ne taip kažkas vyksta. Po trejų metų atsidūriau dilemoje, kad kažką turiu daryti, nes emocijos blogėja. Nuvažiavimas į stovyklą nepadeda. Anksčiau būdavo tokia išeitis – važiuok į stovyklą, padės. Porą kartų padėjo, o paskui žiūriu, kad nepadeda.

Išgirdau žmogų kalbant, kuris man nelabai patiko. Jis kalbėjo apie žingsnius, kad ta numeracija yra neatsitiktinė. Dabar tai man viskas suprantama, o tada nesuvokiau. Mano gyvenime tos numeracijos (pirmas, antras, trečias) nebuvo. Penktoje klasėje man buvo įdomu, kaip bus devintoje, o devintoje galvojau, kaip bus dar kažkur kitur. Niekad nebuvau savimi. Čia irgi panašiai.

Išgirdau tą žmogų, kuris visiškai kitaip kalbėjo, negu buvau įpratęs girdėti. Kalbėjo apie žingsnius, apie tikėjimą, kad tai yra realu, kaip pasikeitė jo gyvenimas. Man daug pastangų kainavo, bet paprašiau, kad jis būtų mano globėju. Iškart jam papasakojau, kaip mes su juo dirbsim. Sakau: „Tau su manimi nebus daug reikalų, aš jau daręs tuos žingsnius, važinėjęs po stovyklas, ir ketvirtą, ir penktą daręs, ko aš tik nedaręs.“ Pirmininkavau, apskritai buvau nusipelnęs alkoholikas, elitinės grupės pirmininkas! Kaip vienas žmogus atėjęs sakė: „Šita grupė – tai elitiniai alkoholikai.“ Kaip fainai būti elitiniu alkoholiku. Skamba kaip juokas, bet tada tai buvo rimtai. Įsivaizduokit, kokioj kompanijoj mes su savo tom galvom ir tais mąstymais sėdėjom. Dabar linksma, o tuo metu… Jeigu sveikas žmogus pažiūrėtų, nežinau, kaip sureaguotų. O jeigu kas nors dar mintis pagarsintų, kas ten tarp tų dviejų ausų darosi – būtų visai baisu.

Globėjas išklausė ir sako: „Viskas gerai, bet davai gal nuo pirmo žingsnio pradedam.“ Kaip tai? Aš juk tris metus jau atbuvęs, jau ir trečią žingsnį padaręs. Apie antrą – sveiką mąstymą – kažkaip visi nutyli. Bet pradėjom dirbti su knyga, skaitėme, darėme grynai tai, kas parašyta: kur reikėjo rašyti – rašėme, kur melstis – meldėmės. Viskas buvo taip, kaip darė tie pirmieji alkoholikai.

Įsivaizdavau, kad padariau tą pirmą žingsnį – savo gyvenimo nevaldymą, bet iš tikrųjų jo nebuvau padaręs. Įsivaizdavau, kad jeigu užgersiu, žinosiu, kur grįžti, jeigu užeis kančia. Buvau visiškai pamiršęs, kiek man pastangų kainavo ateiti pas jus. Kiek pastangų kainavo „nusmailinti“ tą gėrimą, kad sustočiau bent tiek, jog kitą dieną galėčiau kažkur apskritai eiti. Aš nežinojau, ar dar turėčiau tą šansą. Aš tikrai nevaldau šito gyvenimo. Nežinau, ar rytoj atsikelsiu. Dabar kiekvieną rytą sakau: „Ačiū Dieve, kad turiu dar vieną dieną, kad galiu ją deramai pagal Tavo valią nugyventi.“ Iš ryto pirmas veiksmas – prisijungiu: „Duok man ranką, vesk mane.“ Nes be Jo aš, iki tualeto nuėjęs, galiu susipykti su visu pasauliu savo mintyse. Tai buvo labai svarbus suvokimas, kad mano mąstyme yra bėda.

Įsivaizdavau, kad galiu nuspręsti – grįžti man ar negrįžti. Nors vėliau, nagrinėjant knygą, labai aiškiai perskaičiau, kad galimybė rinktis – gerti ar negerti – iš manęs buvo atimta dar tada, kai aš dar galėjau rinktis. Tai buvo turbūt jaunesnėse mokyklos klasėse, kai dar galėdavome nuspręsti: rytoj gersim ar negersim. Bet niekas nenori mesti gerti tada, kai dar gali. Aš vėlgi buvau ne išimtis. Buvo labai įdomus tas suvokimas, kad nėra taip, kaip aš įsivaizduoju. Kadangi aš nevaldau savo gyvenimo, vadinasi, kažkas jį valdo.

Atėjau netikintis. Pradėjau ieškoti Dievo, man jo reikėjo. Kadangi buvau krikštytas, pradėjau ieškoti Dievo krikščioniškoje bažnyčioje. Važinėdavau į rekolekcijas ir panašiai. Bet man su tuo tikėjimu nelabai sekėsi. Atrodė, lyg ir viskas aišku, bet patikėti, kad Jis veikia mano gyvenime ir kad Jis kažką sprendžia, man buvo sudėtinga. Netgi vakarinės maldos – atsiklaupęs meldžiausi, bet supratau, kad tiesiog tuščiai virpinu orą. Meldžiuosi ir net nežinau nei kam, nei kodėl. Kol per vienas rekolekcijas neišgirdau: „Jeigu tu netiki Dievu, tai taip ir sakyk – netikiu. Padėk, Dieve, mano netikėjimui.“ Dievas – džentelmenas, jeigu tau gerai toks savotiškas tavo įsivaizdavimas, tai viskas gerai.

Tada viskas pradėjo keistis, atsirado nuoširdus santykis. Kitas dalykas, einant žingsniais, susitapatinant su pirmaisiais alkoholikais, darant tai, ką jie darė, ir suvokiant, kaip Dievas veikė mano gyvenime – priėjus prie trečio žingsnio tų klausimų tiesiog nelieka. Tiktai man, egoistui, reikėjo sužinoti, kad man bus kažkokia nauda iš to Dievo. Patikėsiu savo gyvenimą, ir kas tada? Patikėti – tai mano pasiryžimas, dabar aš tai suvokiu. Ryte prabundi ir nusprendi eiti į darbą, bet būna, kad apsisuki ant kito šono ir galvoji – ai, gal šiandien neisiu. Su trečiu žingsniu lygiai taip pat. Lyg ir patikėjau savo gyvenimą Dievui, bet gal šiandien dar pabandysiu pats jį pavaldyti? Tačiau knygoje aiškiai parašyta, kad vargu ar gyvenimas pagal savo valią bus laimingas.

Sėdžiu pas jus, o ne kur nors kurorto klube. Šiandien mačiau feisbuke: žmonės švenčia, geria šampaną su vakarinėmis suknelėmis, linksminasi. O aš sėdžiu pas jus ir suprantu, kad man labai pasisekė. Aš tikrai esu daug laimingesnis už tuos žmones, kurie kilnojo šampaną. Jeigu kas nors būtų pasakęs, kad aš džiaugsiuosi… Aš tikrai gavau malonę. Su alkoholizmu taip lengvai prasisukti, rasti tokį gyvenimą, kokį dabar gyvenu, su tokia vidine būsena ir ramybe – aš nežinau, kur kitur būčiau galėjęs tai gauti.

O gerti ne pats baisiausias dalykas būdavo. Šiandien mišiose klausiausi Evangelijos, kuri visiems alkoholikams labai aktuali: kaip Kristus pavertė vandenį vynu. Mano gyvenime, turbūt velnias versdavo viską gėrimu, nes realiai nebuvo tokio atvejo per mano gėrimą, kad aš neturėčiau iš ko pachmielo pasidaryti. Visą laiką susigalvodavau visiškos fantastikos, nerealūs dalykai vykdavo. Netgi su sugėrovais jau gerdami kalbėdavome: jeigu reikėtų gauti ant duonos pavalgyti, tu tikrai negautum pinigų, bet gerti kažkaip visą laiką atsiranda idėjų ir manipuliacijos veikia. Jeigu tas idėjas, manau, daugelis iš jūsų būtų nukreipę teisinga vaga, pasaulis būtų buvęs daug gražesnis, laimingesnis, turtingesnis, ir mes būtume daug ko pasiekę.

Trečiame žingsnyje atėjo suvokimas, kad visą gyvenimą gyvenau dėl jūsų. Norėjau jums patikti, įrodyti, turėjau begalę lūkesčių. Dirbau ne tai, ką noriu. Visiškai neseniai suvokiau, kad dirbdavau ten, kur moka pinigus, arba kur galėčiau apgauti ir uždirbti daugiau. Pavyzdžiui, baigiau dailę, bet dirbau… Koks ten darbas – iš Slovėnijos į Italiją vesdavau migrantus pabėgėlius. Žmogus, baigęs dailę! Idėjų buvo pilna, bet mano galva sakydavo: „Baiki čia, nieko negausi, čia nesąmonė, geriau ten gauk krūvą pinigų.“ Visą gyvenimą bijojau papulti į kalėjimą, bet viską dariau, kad ten atsidurčiau. Jeigu mane būtų pagavę, aš dar dabar turbūt būčiau neišėjęs už tokius dalykus. Bet Dievas saugojo, matyt, suprato, kad per mažai jėgų turiu tokiems dalykams. Dabar sėdžiu su jumis gyvas, sveikas ir laimingas.

Trečiam žingsny suvoki, kad Dievas vis dėlto realus, visą gyvenimą mane vedė už rankos, Jo dėka esu gyvas. Tų visų malonių, ką turiu – nieko nesinešiau į šitą pasaulį: nei talento, nei šalies rinkausi kurioje gimti, nei to, kad vaikai gimė su rankomis ir kojomis. Turiu stogą virš galvos, gyvenu nuostabioj šaly, viskas gerai. Turiu didžiulę viltį, kad mano gyvenime gali kažkas keistis. Jeigu aš pats pajudinsiu bulkas, viskas gali būti gerai. Tada ateina suvokimas ir pasiryžimas.

Atsimenu, kaip vieni iš pirmųjų žengdavo žingsnius (čia matau, yra tokių žmonių). Būdavo tas trečias žingsnis daromas labai iškilmingai: šiurpinant visą Šventąją, sustoja dvidešimt žmonių, atsiklaupia ratuke, meldžiasi. Paskui visi glėbesčiuojasi. Daugelis net kažką pajusdavo. Iš šalies tai durnai atrodė. Tai yra tik kažkokia pakazucha. Jeigu tikiu Dievu, turiu daryti veiksmą. Knygoje parašyta: „tuoj pat“. Tuoj pat sėdame prie lentelių, kol yra ta būsena, kaip banglentininkas pagavęs bangą – „Iš tikrųjų, Dieve, Tu mane vedi, turiu pasižiūrėti, kas aš per fruktas esu.“

Lentelės gal geriau, kad būtų iš trijų stulpelių, bet jos yra iš keturių. Pirmame – kas mane įžeidė. Pirmą kartą rašant buvo apie 190 epizodų. Nuoširdžiai pasakius, jeigu su žmogumi bendravau ilgiau negu savaitę laiko, drąsiai galėjau jį rašyti į lentelę, nes vienaip ar kitaip jis nepatenkino mano lūkesčių, ir aš buvau ant jo daugiau ar mažiau supykęs. Bet buvo ir tokie giluminiai pykčiai. Dabar atsimenu Kolesninką (jeigu jis mane girdi): penktoj klasėj spyrė į užpakalį, o aš, blemba, 40 metų su Kolesninku vaikštau galvoje ir naktį karts nuo karto prisimenu. Kurdavau pačius karščiausius, saldžiausius keršto planus: naktį prabundi ir galvoji, kaip čia dabar atsikeršijus. O tas parazitas miega, jis net neįtaria, kad tu ant jo pyksti! Tas pyktis toks absurdiškas – aš pykstu ant žmonių, kurie net nežino, kad ant jų pykstu. Gali būti kasininkė, kuri grąžą ne tokiais pinigais atidavė, ar žmogus gatvėje, kuris su mašina užkišo. O aš visą dieną po to su juo vaikštau. Turėjau visokių vaiduoklių iš viso gyvenimo, o dar kiekvieną dieną naujų prisirenku: tai koks žąsinas ne taip važiuoja, tai kaimynas parazitas žolę 11 valandą nakties pjauna, kai visi normalūs žmonės dar miega. Turėjau ką veikti.

Visą tai reikėjo įsirašyti. Toliau – baimės. Baimės buvo mano natūrali būsena, nes aš pats viską bandžiau suvaldyti. Didžiausia baimė, kad nebus taip, kaip aš noriu. Arba baimė, kad pasiseks! Įsivaizduojate? Baimę, kad nepasiseks, dar suprantu, bet baimė, kad pasiseks? Kai pasižiūriu – absurdas. Noriu gauti didžiulį užsakymą, bet pradedu bijoti, kad jeigu gausiu – nesusitvarkysiu. Aš net nebandžiau, dar niekas man jo nedavė ir gal neduos, bet aš jau bijau. Baimė kažkur eiti: „Ai, nafik aš ten eisiu, ten bus tas žąsinas.“ O tas žąsinas gal jau penkeri metai kokioje Norvegijoje sėdi. Bet aš neinu, nes galva sako: galbūt taip nebus. Visą tai reikėjo surašyti.

Toliau – seksualinis idealas. Pirmą kartą aprašiau – labai graži moteris gavosi. Bet kalbantis su žmonėmis, man sako: „Čia ne apie 90-60-90. Čia apie save reikia rašyti, koks tu turi santykiuose būti, o ne kokią moterį susikūrei.“ Įsivaizdavau, kokia ji nuolanki, gera, graži, seksuali – seilė tįsta berašant. O čia, pasirodo, apie save reikia rašyti, koks tu turi būti su tuo žmogumi. Jeigu tokia ideali moteris pasaulyje ir egzistuoja, kam tu toks parazitas jai reikalingas? Gal tu parodyk, koks tu gali būti. Taip ir keičiasi tie dalykai. Bet man reikia kito žmogaus, kuris tai parodytų, nes aš gi fantastas, visą laiką visiems turiu padidintų lūkesčių.

Toliau – penktas žingsnis. Išrašius visą tai, reikia pasidalinti su kitu žmogumi. Nėra malonu prisipažinti Dievui, sau ir kitam žmogui. Vaidinti kietą – viskas gerai, bet kai tenka pasakyti, kad nenupirkai vaikui pampersų už paskutinius pinigus, nes juos pragėrei, ar papasakoti dar baisesnių dalykų…

Šeštas ir septintas žingsniai knygoje paminėti labai trumpai, bet man šiai dienai jie labai svarbūs. Po penkto žingsnio automatiškai atsiranda pasiryžimas: tiesiog nebesinori taip elgtis. Viskas vyksta labai nuoširdžiai. O septintas – iš viso tiktai malda. Po penkto žingsnio duodi sau valandą laiko. Aš ir globotiniams duodu peržiūrėti, ar sąžiningai viską atliko. Dažniausiai tada žmonės prisimena tai, ką norėjo nusinešti į kapus, pasinešioti su visokiom savo nesąmonėm. Paskui galų gale tenka viską pasakyti, jeigu iš tikrųjų nori būti laisvas.

Aštunto žingsnio sąrašas dažniausiai atsiranda darant penktą. Penktą žingsnį galima daryti su bet kuo, nors ir su kunigu. Bet kunigas, išklausęs tavo istorijos, palaimins ir pasakys: „Eik ir nenusidėk daugiau.“ O globėjas – „parazitas“ – užsirašo ir klausia: „Kiek mamai pinigų skolingas? Kiek iš ten išnešei?“ Viskas gana tiksliai surašoma. Jeigu kažko neatsimeni, viską galima prisiminti, pasiskaičiuoti ir visus tuos dalykus padaryti.

Devintas – vienas svarbiausių žingsnių. Nežinau, kaip jums, bet man gyvenime būdavo: ateini į „Maximą“, perki makaronus, žiūri – pažįstamas. Blemba, nusisuki, eini į kitą skyrių akis nudelbęs. O ten vėl kažkoks žmogus iš praeities stovi, kuriam irgi kažkas prišikta. Į Palangą nuvažiuoji, tai Basanavičiaus alėja aš nevaikščiodavau – aplinkiniais keliais, nes gerta buvo plačiai per visą Lietuvą, visur prikakota. Tai devintas žingsnis – eini pas tuos žmones, kuriems esi pakenkęs, ir kalbiesi. Dabar nėra žmonių, kuriuos bijočiau sutikti. Mylėti visų nepradėjau, bet aš juos bent jau pakenčiu, nebėra tokių, kurių nemėgčiau.

Dešimtas žingsnis man dabar turbūt vienas iš svarbiausių. Kai išsivalai savo vidų, norisi pradėti nuo švaraus lapo ir daugiau neprisidirbti. Bet lūkesčiai niekur nedingo, vėl visko būna. Knygoje parašyta: vos tik pastebime nerimą ar baimę, tuoj pat prašome Dievo, kad juos patrauktų. Jeigu aš turiu santykį su Dievu ir Juo pasitikiu, aš suprantu, kad pats negaliu iš savęs to pykčio išimti. Nežinau, iš kur jis pas mane ateina: prabudau, geras oras, gera nuotaika ryte buvo, bet kokia nors smulki situacija – ir iškart ateina baimė ar nerimas. Aš neatsakingas už tą pirmą jausmą, bet atsakingas už tai, ką su juo darau toliau.

Dabar darau tai, ką siūlo dešimtas žingsnis: jeigu kažką įžeidžiau – atsiprašau. Pirmiausia prašau Dievo, kad patrauktų negatyvą. Jeigu neturiu žinojimo, kaip pasielgti situacijoje, skambinu kitiems aptarti. Dažniausiai užtenka vien pakalbėti. Ir turbūt svarbiausia šiame žingsnyje, kad nukreipiu dėmesį į žmogų, kuriam galėčiau padėti. Ir tam nereikia man bobutės iš degančio namo išnešti ar kažkokį žygdarbį padaryti. Man užtenka netgi pagalvoti: gal šiandien grupei reikėtų nupirkti arbatos ar kavos? Ar paskambinti žmogui, kuris seniai buvo grupėje? Svarbiausia pereiti iš savo egoizmo prie minčių, kam galėčiau būti naudingas.

Kitą kartą būna kažkokia rimtesnė situacija, tai darai ketvirtą ir penktą žingsnius iš naujo, o paskui vėl laukia šeštas, septintas. Ilgą laiką rašiau savo sąrašus vos ne „copy-paste“ principu. Mano vargšė amžinatilsį mama būdavo įrašoma vos ne kiekvieną vakarą. Vis tas pats per tą patį. Tuo metu nesuvokiau, kodėl taip yra – reikėjo daugiau laiko padaryti šeštą ir septintą žingsnius. Aišku, dabar viskas atitaisyta. Prieš mirtį spėjau jai padaryti devintą žingsnį, atsiprašyti ir išklausyti mamą. Šioje vietoje viskas gerai.

Toliau vienuoliktas žingsnis. Kas įdomiausia, jis prasideda nuo vakaro: ar aš einu miegoti su nuoskaudom, nepadarytais darbais, įsižeidimais, ar viską susitvarkau per dieną per dešimtą žingsnį ir einu miegoti ramiai? Šiaip dabar realiai miegu kaip kūdikis, su tuo problemų nėra. Kaip ir knygoje rašo – kasdien prašome, kad vyktų Jo, o ne mano valia. Man dabar nereikia priimti kaip asmeninio įžeidimo to, kad neatvažiavo autobusas, ar kad žmogus kažko nepadarė. Aš darau tai, ką galiu geriausiai, o viskas priklauso nuo Dievo. Anksčiau įsivaizduodavau, kad Dievas man tik šiaip kažkaip padeda. Dabar aiškiai suvokiu, kad mano dabartinis gyvenimo tikslas – kuo geriau tarnauti Dievui ir mane supantiems žmonėms. Ne Dievas man tarnauja, o aš Jam tarnauti turiu. Tas santykis pasikeitė.

O dvyliktas žingsnis – kaip sponsorius pasakė: jeigu tavęs kažko prašo, turi vienintelį dalyką pasakyti – kad tau bus garbė tai padaryti. Tai ir padeda man blaivybę išlaikyti. Jaučiuosi kaip normalus žmogus, kad šitam pasaulyje ne vien orą gadinu, bet galiu būti ir kažkam naudingas. Ar į ligoninę nuėjęs, ar į kalėjimą nuvažiavęs, ar paprastai padėdamas. Ypatingai dirbant su globotiniais, kai pradedi su žmogumi, kuris keturis kartus sėdėjęs kalėjime ir realiai sakinio be keiksmažodžio nesuriša – o po kelių mėnesių pasikeičia jo žvilgsnis, manieros, jis tampa visiškai kitoks žmogus. Tu matai tą Dievo galybę kitų žmonių gyvenimuose.

Jau nekalbu apie savo… Pasižiūrėjus, koks aš atėjau pas jus. Man po trijų blaivybės metų kažkas pasakė: „Blemba, koks tu buvai piktas pradžioje, net prieiti buvo baisu.“ O aš įsivaizdavau, kad atėjęs į grupę visiems apie ramybę pasakojau, galvojau, kad man viskas gerai! Bet iš šalies geriau matosi.