Labas vakaras visiems. Aš esu Vaiva, alkoholikė. Mano namų grupė yra „Prošvaistė“ Klaipėdoje. Ačiū, kad pakvietėte pasidalinti, nes kaskart, kai dalinuosi, vėl gyvenimas prabėga prieš akis. Prisimenu viską. Kiekviena kūno ląstelė virpa, dreba, ir tie prisiminimai, manau, yra labai gera sveikimo dalis – kad nepamirščiau, kas buvo, kaip įvyko ir kaip yra dabar.

„Lipk į mašiną, mes išvažiuojam.“ Tada man buvo šeši metai. Mama mane įsodino į automobilį ir pasakė, kad paliekame tėtį, nes jie skiriasi. Atsisukau pro galinį langą – mačiau, kaip tėtis stovi gatvėje, skėsčioja rankomis, o mama spaudžia gazą ir mes išvažiuojame. Tai buvo pirmasis mano vaikiškas išgyvenimas, pirmasis smūgis. Buvo labai sunku ir skaudu suprasti, kodėl mama palieka tėtį, kuris man atrodė labai geras žmogus.

Mama mane nuvežė pas močiutę ir paliko. Paliko tol, kol suras, kur mums įleisti šaknis, kur gyvensime toliau. Išvažiavo ieškoti gražesnio gyvenimo. Vėl gavau didžiulį smūgį – nesupratau, kodėl mane paliko. Nuo pat mažumės pradėjau save kaltinti: gal aš esu bloga? Močiutė mane labai mylėjo, bet tai juk ne tas pats. Prie namų buvo senas garažas. Užsilipdavau ant jo stogo ir kiekvieną vakarą žiūrėdavau toli į horizontą – laukdavau, gal pasirodys mamos mašina ir ji atvažiuos manęs pasiimti.

Mama sugrįžo. Aišku, reikėjo palaukti, bet grįžo, pasiėmė mane ir sako: „Dabar gyvensim Šilutės rajone. Važiuojam.“ Prasidėjo mūsų naujas gyvenimas. Mama, turbūt, dėjo daug vilčių į naują pradžią, bet, kaip sakoma, bėgo nuo vilko, užšoko ant meškos. Susipažino su vyriškiu, kuris tapo mano patėviu. Jis buvo labai žiaurus žmogus, o ypač sužvėrėdavo, kai pavartodavo alkoholio.

Jo beprotiškai bijojau. Labai pykau ant mamos: kokio velnio jį čia parsivedei? Mes gi taip gražiai dviese gyvenome! Jaučiausi nesuprasta ir nelaiminga. Kaskart, kai patėvis užgerdavo, jam pasimaišydavo protas. Bėgdavome iš namų slėptis ir ne vieną naktį tekdavo miegoti daržinėje ant šieno, kad apsisaugotume nuo jo smūgių, nuo smurto. Mušė mamą be proto, skriaudė mus visus. Toje santuokoje gimė brolis, kurį labai mylėjau, bet gyvenimas buvo baisiai nelengvas.

Prisimenu, gulėdavau ant to šieno ir mintyse sau kartodavau: padarysiu viską šitame gyvenime, kad mano vaikams niekada nereikėtų miegoti ant šieno. Mano vaikai tikrai negyvens išsiskyrusioje šeimoje. Būdama vos dešimties ar vienuolikos metų, prisiekiau sau, kad mano vaikai nepatirs to, ką patyriau aš.

Gyvenimas bėgo. Mokiausi mokykloje visai neblogai, buvau gera mokinė. Mano mama niekada negėrė ir nerūkė – ir šiai dienai ji yra visiškai nevartojanti moteris. Tačiau mūsų giminėje alkoholizmas buvo puikiai pažįstamas. Mama palaidojo du brolius, nesulaukusius nė keturiasdešimties. Vieno širdis sustojo trisdešimt devynerių nuo gėrimo, kitas pasikorė. Mamos sesuo amžinatilsį taip pat gėrė nuo jaunystės. Ji buvo mūsų giminės gėda, apie ją visi kalbėdavo su baisiausia panika. Tai mums buvo pažįstami dalykai. Bet kad tai galėtų atsitikti man – niekada nebūčiau pagalvojusi.

Vieno dalyko paauglystėje nesuvedžiau. Visada galvojau, kad žmonės šiaip yra blogi, o pavartoję alkoholio tiesiog dar labiau pasikeičia, tampa neprognozuojami. Neįvertinau, koks alkoholis galingas ir pražūtingas žmogui, kaip jis sugriauna gyvenimus. Kol tai neliečia tavęs asmeniškai, kol pats nesi tame vartojime, per daug apie tai ir negalvoji.

Užaugau, baigiau mokyklą, įstojau mokytis. Mama iš paskutiniųjų mane išleido į mokslus. Niekada jai nepriekaištavau už tokį gyvenimą, nes ji stengėsi kiek galėjo, mylėjo, kaip mokėjo. Be galo mamą myliu ir šiandien. Ji visada buvo žmogus, kurio nenorėjau nuvilti. Puikiai mačiau, kaip ji kenčia, ir skųstis dėl savo išgyvenimų tiesiog neturėjau jėgų. Nemančiau, kad teisinga būtų atsisėdus verkti, kokia aš nelaiminga, kai matydavau, kokia nelaiminga ji pati. Taip ir gyvenome. Kai išvažiavau mokytis į Klaipėdą, tarsi ištrūkau iš to užburto rato, iš tų namų, kuriuose nebuvo daug džiaugsmo.

Gyvenimas man buvo dosnus. Pabaigiau mokslus, iškart gavau darbą. Klaipėdoje susipažinau su žmogumi, kuris tapo mano vyru ir dviejų mano vaikų tėvu. Atrodė, gyvenimas – svajonė, kaip iš paveikslėlio: šeima, tėtis, mama, du vaikučiai, namai. Gyvenk ir būk laimingas.

Tačiau gyvendama šeimoje supratau, kad nors mano vyras ir nebuvo alkoholikas, buvo kita medalio pusė. Mano projektas, kurį buvau susikūrusi dar vaikystėje, pradėjo klibėti. Kai gimė pirmas vaikas, pajutau, kad mūsų santykiai nesiklosto taip, kaip turėtų normalioje šeimoje. Jau tada jaučiau, kad reikėtų kažką keisti, bet mane stabdė baimė. Baimė palikti, išsiskirti. Vaikas augs be tėvo? Išsiskyrusi šeima? Kaip aš galiu tai leisti, juk aš pati taip augau! Nusprendžiau likti, prisitaikyti ir gyventi. Galvojau, kad viskas galbūt susidėlios.

Kaip suprantu šiandien, jau būdama blaivybėje, turiu daugiau žinių ir supratimo. Būdama vaikas, iki septyniolikos metų miegojau su šviesa, nes be proto bijojau tamsos. Prašydavausi miegoti kartu su mama, nes bijojau likti viena. Ta baimė būti paliktai mane tiesiog persekiojo. Norėdama šio jausmo išvengti, turėjau save apsistatyti žmonėmis. Niekada nebūti viena, stengtis būti nuostabi, kad pritraukčiau kitus. Mane vadindavo vakarėlių liūte. Išgėrusi šokdavau ir dainuodavau iki ryto, kol nenulūždavau. Buvau linksma, bet draugai sakydavo, kad yra pripratę, jog esu „pagerianti“. Niekas net nesistebėdavo, kad aš pirma lūžtu.

Pati nesupratau to nenumaldomo noro gerti. Išgėrus pirmą taurelę, man iškart atsirasdavo beprotiškas noras gerti dar ir dar, kol išsijungsiu ir nieko nebeprisiminsiu. Vartojimo momentu man neberūpėjo jokios atsakomybės. Pradžioje man dar nereikėdavo daryti „pachmielo“. Buvau sau pakankamai griežta: jeigu vakar pabaliavojai, šiandien atsiimsi su kaupu. Puldavau tvarkytis, dirbti, bėgti į darbą. Stengiausi būti tobula, kad tik visi užmirštų, ką aš prisidirbau vakarėlio metu, kad eilinį kartą nulūžau ir mane turėjo parnešti namo. Jausdavau begalinę gėdą, bet tiesiog negalėjau savęs sustabdyti.

Man neužtekdavo su merginomis išgerti vyno ar sidro. Reikėdavo gerti ir su vyrais. Iš pradžių tas gėrimas negąsdino, atrodė, kad visi geria: šventės, gimtadieniai, vakarėliai. Galvojau, kad tai nieko tokio. Bet laikui bėgant atradau dar vieną „nuostabų“ dalyką. Kai būdavo neviltis, barnis namuose ar šiaip bloga savijauta, vynas tapo mano prioritetu. Vakare po darbo išgeriu taurę – oi, kaip gera, kaip lengva. Tuoj dar vieną, trečią… Paskui žiūriu, jau reikia ir antrą butelį atsidaryti. Dozės didėjo.

Net negaliu pasakyti, kuriuo momentu įvyko tas galutinis lūžis, kai alkoholis visiškai mane užvaldė. Aš pati to nemačiau. Visi aplinkui matė, kad kažkas negerai. Kuo labiau man sakydavo, kad per daug geriu, kuo labiau prašydavo gražiuoju ar piktuoju, tuo labiau aš pykdavau. Man atrodė, kad jie man pavydi ir gaili tos vienos kitos taurės. Gi nieko tokio, ryte atsikelsiu ir eisiu į darbą!

Bet ta riba nebuvo ilga. Gal gerą pusmetį man dar pavyko išlaviruoti, kol vieną ankstų rytą atsikėliau labai blogai besijausdama ir ant stalo pamačiau alaus butelį. Atsidariau ir jį išgėriau. Tą dieną pasirašiau sau mirties nuosprendį – pirmą kartą „pataisiau sveikatą“ ir pamačiau, kad tai puikiai veikia.

Alkoholis yra labai galinga jėga. Iš pradžių viskas atrodo neblogai, bet tokiam priklausomam žmogui kaip aš, tai – pražūtinga. Kiekiai didėjo, barniai namuose dažnėjo, atstumas tarp manęs ir vaikų augo. Kaskart išgėrusi labai norėdavau bendrauti, draugauti, bet nuo manęs visi nusisuko ir bėgo. Vaikai augo, o aš vis labiau gėriau.

Įvyko tragedija, palietusi visą mano šeimą. Aš nesupratau, kad sergu, kad esu alkoholikė. Labai stengiausi tai nuslėpti. Buvau buitinė alkoholikė, kuriai nereikėjo kompanijų, kad galėtų gerti. Visada gerdavau pasislėpusi viena, stengdavausi, kad niekas nepamatytų. Laikui bėgant tapau kaip šmėkla, kaip šešėlis.

Dar sunkiai, bet sugebėdavau nueiti į darbą. O pačiame didžiajame savo gėrime pusantrų metų gėriau diena iš dienos. Prieš tai dar trejus metus – kas antrą ar kas trečią dieną. Tarpų, kai bandyčiau negerti mėnesį ar savaitę, nebuvo. Iš pradžių dar iškentėdavau penkias dienas iki penktadienio, bet paskui ir to nebegalėjau.

Kai vairavau išgėrusi, iš manęs atėmė teises ir automobilį. Šeimyna galvojo, kad tai mane supurtys, kad atsipeikėsiu. Visi kalbėjo, kad turiu didelių problemų. Mūsų visuomenėje geriantis vyras yra pakankamai priimtinas variantas, bet gerianti moteris – jau tragedija. Aš ir pati tokį požiūrį turėjau: vyrai juk visi geria. Taip buvau užaugusi, man negeriantis vyras atrodė keistas. Pati stebėdavausi – kaip galima eiti į balių ir negerti? Ką ten tada veikti?

Būti gerti mėgstančia moterimi, mama, dukra, žmona, seserimi – man tai buvo nesuvokiama. Šitos rolės ir gėrimas man niekaip nėjo kartu. Tai buvo visiškai nepriimtina. Bet būtent man taip atsitiko. Aš tapau gerianti mama, gerianti dukra ir gerianti sesuo.

Mano gėrimas palietė visus aplinkinius. Gėriau be galo daug ir jaučiausi be galo nelaiminga. Galvojau, kad visas pasaulis neteisingas, o aš esu vargšė ir vienintelė tokia visame pasaulyje. Klausdavau savęs: kodėl man taip atsitiko? Šiandien aš taip nebeklausiu. Tai klausimas be atsakymo. Šiandien aš galvoju: o kodėl ne aš? Niekam nelinkėčiau tokio kelio. Pati turiu sūnų ir dukrą, ir pagalvojus, kad mano mergaitei kliūtų toks likimas… Dieve padėk.

Bet šiandien aš jau žinočiau, ką reikėtų daryti ir kur kreiptis pagalbos. Anoniminių alkoholikų dėka turiu žinių. Galbūt, atėjus laikui, galėsiu ištiesti pagalbos ranką tam, kam jos labiausiai reikės.

Mano lemtingas taškas, nuo kurio aš atsispyriau – tai buvo dugnų dugnas. Atleidimas iš darbo. Aš dar buvau įsikibusi jo, bet darbdaviai pamatė problemą. Jie man pasakė, kad kaip specialistė esu jiems labai reikalinga, bet paliks mane tik su viena sąlyga – jeigu atsigulsiu į ligoninę gydytis.

Priėmiau jų sąlygas. Atsiguliau Klaipėdoje į priklausomybės ligų centrą, į penktą aukštą. Pagulėjau dešimt dienų, prablaivėjau ir pagalvojau – visai neblogai jaučiuosi, galiu grįžti į darbą! Nesupratau, kad tai yra liga. Aš net nesuvokiau, kokioje ligoninėje guliu. Galvojau, kad esu sveikas, normalus žmogus, kuris tiesiog atvažiavo išsiblaivyti į detoksą. Pagėriau vaistų, pamiegojau, pastatė lašalines ir maniau, kad man viskas praėjo. Negalėjau suvokti, kad tai yra proto, dvasios ir fizinė priklausomybė, rimta liga. Pačiame didžiajame savo gėrime aš jau net nebemąsčiau kaip žmogus. Alkoholis atėmė iš manęs visas žmogiškas savybes, užuojautą, supratimą. Mano pagrindiniai kompanionai buvo savigaila, saviplaka ir panieka.

Taip savęs nekenčiau, kad negalėjau net pažiūrėti į veidrodį. Kiekvieną dieną galvodavau, kada Dievulis mane pasiims. Nebegalėjau taip gyventi, bet ką daryti – neturėjau žalio supratimo. Niekieno neprašiau pagalbos, buvau susitaikiusi su mintimi, kad mirsiu. Kai mane atleido iš darbo, prasidėjo paskutinis baisusis užgėrimas. Gėriau dieną naktį, nebeskyriau paros laiko. Tada supratau, kad viskas: šeima ir namai, kuriuose gyvenau, jau nebe mano. Viskas sugriauta ir išdraskyta.

Visi, kas tik prisilietė prie manęs, buvo sužeisti šios ligos. Begalybė pergyvenimų, nerimo ir skausmo. Juk žmogaus gaila. Šuns per lietų į gatvę neišvarysi, tai kaip išvarysi žmogų, kuris kažkada buvo gerbiamas, mylimas, o dabar nebegali nei paeiti, nei pavalgyti, nei užmigti. Aš galvojau, kad išprotėjau. Buvau pasiruošusi mirti. Galvojau, kad šį kartą to gėrimo nebepakelsiu. Gerti nebegalėjau, o negerti irgi negalėjau. Atrodė, jokios išeities nebėra.

Ir tada, net nežinau kaip, paėmiau telefoną, surinkau brolio numerį ir pasakiau stebuklingus žodžius: „Broli, gelbėk mane!“ Išgelbėkit mane iš šitos nelaimės, nes kito kelio jau nebebuvo. Nežinojau, ką su manimi būtų darę namiškiai. Turbūt kažkokia aukštesnė jėga mane vedė, kad paskambinčiau jam ir paprašyčiau pagalbos.

Niekada negalvojau, kad mane verta gelbėti. Maniau, kad esu niekam nebereikalinga, visi nuo manęs nusisukę ir likau visiškai viena. Bet brolis mane nuvežė pas mamą. O mama manęs laukė. Ji surado gydytoją, pradėjo statyti lašalines ir trečią dieną mane pastatė ant kojų. Nuo tada skaičiuoju trejus metus, mėnesį ir šešiolika dienų, kai esu blaiva.

Būdama pas mamą, prisiminiau, kad ligoninėje mus lankė anoniminiai alkoholikai. Pamenu kaip per miglą, kad jie pasakojo apie grupes Klaipėdoje. Išeidama iš ligoninės buvau nusifotografavusi numerius. Paskambinau pačiu pirmu. Atsiliepė moteris, pakvietė ateiti, pasakė adresą ir laiką: „Mes tavęs lauksim.“ Iš savo buvusių namų brolis mane išvežė vos su trimis maišeliais daiktų. Vaikai, savaime suprantama, liko su tėvu – kur jie su tokia mama eis? Į niekur. Šeima pasielgė labai teisingai, kad mane paleido vieną. Kitaip vargu ar būčiau sugebėjusi atsistoti ant kojų. Man reikėjo tokio sukrėtimo, kuris mane supurtytų iš vidaus, kad atsimerkčiau.

Labai norėjau pažiūrėti, kas ten vyksta. Mama man išnuomojo butą Klaipėdoje, juk ten mano vaikai ir visas gyvenimas. Taip atvažiavau į grupę. Atidarau duris – kvepia kava, arbata, žmonės šypsosi, ant stalo tortas, kažkas švenčia gimtadienį, šnekasi. Atėjau turėdama lygiai septynias dienas blaivybės. Buvau visiškai „suplyšusi“. Kaip viena moteris pasakė – pradžioje blaivybės alkoholikas jaučiasi taip, lyg jam būtų nudirta oda, net vėjui papūtus skauda. Su tokia savijauta aš ir atėjau.

Neturėjau jokių išankstinių nuostatų. Man buvo nesvarbu, kas jie tokie ir ką daro. Atėjau ir išgirdau vieną sakinį: „Jeigu jūs norite turėti tai, ką mes turime, jums reikia žengti tam tikrus žingsnius.“ Viskas. Supratau, kad turiu būti čia ir klausytis. Man reikėjo atsakymų. Norėjau sužinoti, iš kur pas mane tas „gamyklinis brokas“. Kodėl buvau kitokia? Kodėl vieni šeimoje geria, kiti ne? O pats svarbiausias klausimas buvo: o kas toliau? Kaip gyventi blaiviai? Ką daryti su gyvenimu, kai viskas sugriauta? Darbo nėra, namų nėra, šeimos ir draugų nėra. O svarbiausia – vaikai, kurie visada buvo mano gyvenimo variklis ir didžioji meilė.

Pradėjus blaivybę jaučiausi taip, lyg man būtų nuplėštos abi rankos. Atėjusi į grupę, gavau atsakymus. Gavau naują gyvenimą ir dovaną – blaivybę, nes jumis patikėjau. Klausiau žmonių, kurie dalinosi istorijomis, ką jie darė ir kaip elgėsi. Būdama dviejų mėnesių blaivybės, aš visiškai pražilau. Iki tol neturėjau nė vieno žilo plauko, bet kai prablaivėjau ir suvokiau, kas įvyko mano gyvenime, kaip viskas sugriuvo… Galvojau, išprotėsiu antrą kartą. Gerti nebenorėjau, tas noras pasitraukė. Bet ką man daryti su gyvenimu?

Išgirdau apie dvylikos žingsnių programą. Žengiant juos man buvo pažadėta: „Turėsi naują gyvenimą.“ Išgirdau, kad reikia paprašyti kitos moters pagalbos. Man labai pasisekė. Grupėje susipažinau su moterimi, kuri ten skraidė kaip drugelis. Ji jau buvo praėjusi programą, blaivi ir laiminga. Pamačiau ją ir pagalvojau: man irgi to reikia. Noriu džiaugtis gyvenimu! Jei jau mane paliko gyvą šiame pasaulyje, vadinasi, tam yra prasmė ir viltis. Tas noras gyventi man įsižiebė dar gulint po lašalinėmis.

Pradėjau bendrauti su ta moterimi. Mes turėjome daug bendro. Ji man papasakojo apie programą, kaip pasižiūrėjo į savo vidų ir suprato, koks yra žmogus. Pasirodo, kad ir aš pati buvau svarbi! Ne tik kiti žmonės, dėl kurių visą gyvenimą stengiausi. Reikėjo pradėti nuo savęs, apkabinti save – tą mažą mergaitę, kuri bijojo tamsos. Perėjau viską, išrašiau tris ar keturis sąsiuvinius. Ir man tai tikrai padėjo.

Buvo tikrai nelengva. Natūraliai rovė stogą – negalėjau ramiai miegoti net būdama blaiva, galvojau: negi dabar visas gyvenimas ir bus toks pragaras? Pasirodo, ne. Turbūt pats sunkiausias man buvo devintas žingsnis, kai reikėjo atlyginti moralines skriaudas patiems artimiausiems žmonėms, kuriuos įskaudinau. Ir kai jie man pasakė „mes tau atleidžiam“, aš ilgai negalėjau atleisti pati sau. Dabar, po trejų metų blaivybės, aš manau, kad jau sau atleidau. Pasakiau sau: gana to savęs plakimo ir savigailos. Į praeitį aš nebesigręžioju.

Kaip rašoma mūsų knygose, durų į praeitį aš neužtrenkiau, bet aš joje nebegyvenu. Nešoku toli ir į ateitį. Džiaugiuosi šia diena, džiaugiuosi, kad esu blaiva. Programa mane pakeitė. Šeima sako, kad tapau brandžia asmenybe. Vaikams visada pabrėžiu, kad iki pat paskutinio atodūsio būsiu šalia. Devintas žingsnis su vaikais man truks visą gyvenimą. Laiko atgal neatsuksiu, bet dabar bent galiu būti tikra, kad prireikus aš jiems padėsiu ir jie turės mamą.

Vaikams skaudu, kai tėvai skiriasi. Tačiau mano atveju aš turėjau išeiti, kad jie apskritai turėtų mamą. Dabar jie sako, kad geriau du laimingi tėvai atskirai, negu kartu abu nelaimingi. Mano vaikai jau suaugę. Tarp mūsų gimė naujas ryšys. Aš net nesistengiau atgaivinti senojo – tapau kitu žmogumi ir tiesiog pakviečiau juos į naują draugystę.

Esu be galo dėkinga šiam judėjimui. Kiek išgelbėtų gyvybių, sugrąžintų santykių, išsaugotų šeimų… Taip, kaip žada programa – dingsta nevilties jausmas, dingsta baimės. Dabar gyvenu normalų gyvenimą: turiu darbą, vėl išsilaikiau teises, sutikau nuostabų žmogų. Šią vasarą aš išteku ir esu tikrai labai laiminga. Patikėjau meile ir tuo, kad žmonės mums siunčiami ne be reikalo – jie ateina tada, kai turime juos sutikti. Programa tikrai veikia.

Mano galvoje visiškai nėra abejonių ar slaptų vilčių, kad kažkur ir kažkada dar galėčiau turėti santykį su alkoholiu. Alkoholizmas yra liga. Aš nesirinkau ir nenorėjau ja sirgti. Bet šiandien žinau, kad su ja galiu puikiai gyventi, net jei ji visada šalia. Ji niekur nedingo ir nedings. Užtat aš turiu visą būrį draugų, turiu kur nueiti, turiu programą ir žinau, ką daryti. Šiai dienai jaučiuosi saugi.

Pradžioje blaivybės labai daug skaičiau ir vienoje vietoje radau gražius žodžius: mes galime save sulyginti su angelais, kurie turi tik po vieną sparną. Norėdami skristi, privalome apsikabinti. Išgyventi toje neviltyje ir išsikapstyti vienam – galbūt net neįmanoma. Labai džiaugiuosi ta diena, kai paprašiau pagalbos. Tikiuosi, kad būsiu čia, kiek tik leis mano jėgos, ir pasakosiu kitiems – viltis yra, gyvenimas gražus ir tikrai galima gyventi kitaip.

Ačiū, kad esu blaiva.