Sveiki visi. Mano vardas Marius. Esu alkoholikas. Man 60 metų, negeriu 23 metus. Mano namų grupė yra „Kablys“.

Iš tikrųjų, sėdžiu, klausau ir kyla dėkingumas, nes aiškiai suvokiu, kad neturėjau čia šiandien sėdėti. Seniai jau neturėjau nei sėdėti, nei vaikščioti, nei kalbėti. Seniai turėjau būti miręs, jeigu ne Dievo malonė ir anoniminiai alkoholikai, kurie man nurodo kelią, kaip gyventi šiai dienai, kiekvieną dieną, kad nepakelčiau tos taurelės, kuri užsuka beprotybės ratą. Tikiu, kad ne vienas, o tūkstančiai kitų alkoholikų labai norėjo čia sėdėti, bet tiesiog nedaėjo, numirė. Kai tai aiškiai suvoki, atsiranda dėkingumas.

Mano istorija niekuo neypatinga. Gimiau ne alkoholikų šeimoje, tai man iškart atpuola tas pasiteisinimas, būdingas sergantiems šia liga, kad kalti tėvai ar kaimynai. Nemačiau nei geriančių, nei gulinčių tėvų. Manęs jie nemokė: eik, gerk, vok, meluok ir tau viskas bus gerai. Nei darželio auklėtojos, nei mokytojai mokykloje, nei draugai ar žmona to nesakė. Tai rodo, kad pats tuos veiksmus dariau ir kaltinau pasaulį.

Dar nebuvo alkoholio mano gyvenime, bet vaikystėje aš jau toks buvau. Mūsų literatūroje aprašomas alkoholinis mąstymas man buvo labai būdingas. Norėjau, kad mane girtų, norėjau dėmesio, geresnių žaislų, geresnių pažymių – mažai pastangų norėjau į tai dėti, bet norėjau viską gauti. Jei negaudavau, buvau, kaip sakydavo, jautrus vaikas. Iš tikrųjų, įsižeisdavau, lūpą patempdavau, į kampą atsistodavau toks nelaimingas. Ir taip tęsėsi dešimtmečius – keturiasdešimties metų lygiai taip pat patempdavau lūpą, jei kas pakritikuodavo. Sveikiems žmonėms neduota ant kiekvieno kampo patempti lūpą ir jautriai reaguoti, o aš tuo naudojausi. Paverkdavau – gaudavau geresnį dviratį, darželyje – dvi bandeles vietoj vienos.

Darželyje duodavo bandeles su varške ir įsmeigtomis keliomis razinomis. Labai skanios buvo. Aš norėdavau antros, o šalia sėdėjo toks smulkesnis, silpnesnis vaikas. Iš jo atimdavau. Iš kairės sėdėjo stambesnis kaimynas (kuris, beje, vėliau mirė nuo alkoholizmo), iš jo atimti bijojau. Bet iš silpnesnio atimdavau ir suvalgydavau tas dvi bandeles. Man buvo visiškai nesvarbu, jis nori ar nenori. Va toks alkoholinis mąstymas – viską sau – man buvo būdingas jau vaikystėje.

Tėvai nupirko dviratį „Desna“, nors turėjau „Ereliuką“. Sakė mokytis. Tris dienas pasimokiau, dviratį gavau ir vėl balalaika – gyvenu kaip noriu. Sakydavo pareiti iš lauko devintą valandą. Virtuvės langai atsidaro, šaukia namo, o aš pareinu kada noriu. Žinau, kad gausiu nuobaudą, bet vis tiek noriu daryti, ką aš noriu. Dešimtą, vienuoliktą gaunu diržo, pykstu, patempiu lūpą ir vėl žaidžiu auką. Buvau pratęs daryti tai, kas man atrodo geriausia. Kadangi taip gyvenau, visada buvau įtampoje, nes nesilaikiau taisyklių. Visada būdavau įsitempęs, manipuliuodavau, kad gaučiau naudos.

Keturiolikos metų, būdamas įtampoje, paragavau vyno. Tiksliau, kaimynas paragavo, o aš išgėriau visą likusį butelį. Apsisuko galva, viskas palengvėjo. Gavau tą būseną – atsipalaidavau, pasidariau drąsus. Išbėgome į kiemą, aš ten stipresniems aiškinau: „Tylėkit, klausykit manęs“. Alkoholis man davė visagalybės būseną. Nors grįžus namo apsivėmiau ir tėvai šaukė, smegenys užfiksavo: išgersiu ir kažkas pasikeis.

Tai duoda atsakymą, kodėl alkoholikas geria. Ne dėl to, kad skanu, o dėl to, kad jam patinka būsena. Jeigu geri penkias paras, vemi, viduriuoji ir vėl geri – tai tikrai ne dėl skonio. Smegenys veikia kitaip. Aš dariau viską, kad išvemčiau, išviduriuočiau, jog man tik „pramuštų“ tą būseną. Mano gyvenime atsirado medžiaga, kuri mane išlaisvindavo iš baimių, piktumo ant mokytojų, tėvų, trenerių. Laisvės ieškojimas galiausiai atvedė į pragarą, į tą vidinį kalėjimą, iš kurio išeiti parodė tik Aukščiausiasis.

Šešiolikos atsirado vakarėliai mokykloje. Tolerancija buvo didelė, galėdavau išgerti du butelius vyno ir atlaikyti kelias kompanijas. Labai tuo didžiavausi. Laipiodavau balkonais dvyliktame aukšte Kaune, kad tik gaučiau dėmesio. Išgeri ir darai nesąmones. Žmonėms tai kėlė siaubą, o aš galvojau, kad čia labai kieta, juk aš didvyris. Sportavau, buvo neblogi pasiekimai, bet banketai prieš čempionatus patikdavo labiau. Alkoholis buvo mano gyvenimą skaidrinantis dalykas. Mėgavausi garbe, merginomis, pripažinimu, bet labai neilgai. Pradėjau smarkiai čiuožti žemyn.

Dvidešimt dvejų metų šovė išganinga mintis – apsiženysiu ir kažkas pasikeis. Tapus vyru, galvojau, viskas susitvarkys. Aišku, niekas nepasikeitė. Žmona pradėjo reikalauti, kad eičiau į darbą, parneščiau algą. Aš nenorėjau, buvau įpratęs gyventi, kaip noriu. Atsirado dar vienas žmogus, kuris man trukdė. Eidavau pas draugus, užsiimdavau spekuliacijomis, dirbdavau nesąžiningais būdais. Dvidešimt trejų metų šovė kita mintis: gims vaikas – kažkas pasikeis. Alkoholikui visada atrodo, kad kažkada bus gerai: kai gaus geresnį darbą, kai pasikeis valstybė, kai bus kita žmona. Viduje visada buvo didžiulė skylė, kuriai užkišti naudojau seksą, linksmybes, pinigus, bet vis tiek būdavo negerai. Gimė vaikas ir, aišku, nebuvo gerai. Naktimis verkia, vystyklus reikia skalbti – man šokas. Iškart susigalvodavau reikalų, kad tik nieko nereikėtų daryti. Buvau kaip šliužas.

Naktimis nemiegodavau, liga ėjo į priekį. Draugai pasiūlė išgerti kitą dieną, ir taip mano gyvenime atsirado daugiadienės, pagirios. Naktys būdavo sunkios, mušdavo prakaitas, drebulys, o alkoholis davė pagerėjimą. Atsirado negrįžimai namo, melagystės ir pirmosios taurelės beprotybė. Eidamas į balius šventai tikėdavau, kad išgersiu bokalą ir grįšiu. Taip niekada neįvyko. Alkoholikui tai neįmanoma. Įsijungia alergija, vadinamas „kablys“, ir mane nuneša.

Buvau įtrauktas į iliuzijų pasaulį. Gyvenau taip, kaip aš įsivaizdavau, bet realus pasaulis buvo kitoks, ir aš to negalėjau priimti. Buvau piktas, įsitempęs, smerkdavau kitus, viską žinojau geriausiai. Buvau tikras „Misteris Žinau“ – viską žinau, bet nieko nedarau.

Dvidešimt septynerių metų, girtas sėdęs už vairo, padariau avariją. Su „Žiguliuku“ išlėkiau per tvorą, iškvietė miliciją. Atsidūriau Kauno klinikose, neurozių skyriuje. Daktarė pasakė: „Man atrodo, jūs turit problemų su alkoholiu“. Iškart atšoviau: „Ne!“. Tai neigimo liga. Nors visi seniai matė mano problemas, gavau daug perspėjimų, grasinimų skyrybomis, bet į tai nereagavau. Galvoje atrodė įmontuotas „čipas“: aš žinau, man reikia, aš noriu, o jūs visi durniai.

Bandžiau keisti alkoholio rūšis. Per Černobylio avariją per televiziją sakė, kad nuo radiacijos padeda pienas ir raudonas vynas. Žmona girdėjo apie pieną, aš – apie vyną. Namuose iškart atsidūrė dvidešimt dėžių „Kagoro“. Šaltą gėriau, karštą gėriau – gydžiausi nuo radiacijos. Taip veikia smegenys: ateinu į parduotuvę pirkti pieno, o parnešu penkis butelius alaus ir tris vyno, nes „buvo akcija“.

Prasidėjo ligoninių etapas. Žmona pabėgo, draugai nusisuko, prasidėjau visiška degradacija. Pasidariau nepageidaujamas kompanijose – siūlydavau nesąmones, visokius iliuzinius projektus. Niekas nebenorėjo su manimi turėti reikalų. Dvidešimt devynerių sėdėjau nuomojamame bute, visiškai šiknoj. Visi pabėgę, prasigėręs, su nudrengtais batais, bet visus aplinkui vis dar žiūrėjau iš aukšto. Sėdžiu mėšlo krūvoje, iškėlęs galvą ir jaučiuosi pranašesnis. Vienintelė šita liga turi tokius bruožus.

Psichiatrė man pasakė: „Tau nieko negalim padėti. Galbūt tie alkoholikai tau padės“. Atsidūriau Vilniuje, Minesotos programoje. Ne savo noru. Daktaras paklausė: „Kas čia savo noru?“. Aš sakau: „Aš“. Jis atsakė: „Pagalvokit ramiai, kuris sveiko proto žmogus čia savo noru guli?“. Man tai buvo smūgis per savivertę. Išties, sveiko proto žmogus beprotnamyje neguli. Liga atvedė, nebebuvo kur dėtis.

Ten, rūkykloje, išgirdau kitų pacientų kalbas. Išgirdau ir supratau, kad kalbame ta pačia kalba – kaip vėmė, kaip viduriavo, su visais bajeriais ir rimtai. Visą gyvenimą jaučiausi toks vienišas, toks neįvertintas genijus, nepripažintas lyderis. O ten supratau, kad nesu vienas. Atsirado begalinis bendrumo jausmas. Pradėjau lankyti anoniminius alkoholikus.

Man pagerėjo, bet pradėjau ne sveikti, o tik negerti. Neturėjau žalio supratimo, kokia liga sergu – kad serga ne tik kūnas, bet ir protas, ir dvasia. Nemokėjau priimti pasaulio. Kaip visada, buvau nepatenkintas. Mokiau krepšininkus per televizorių, politikus, kolegas darbe. Viduje – beprotnamis. Alkoholis pasitraukė, potraukis dingo, bet mąstymas liko tas pats. Aš gėriau visą gyvenimą dėl to, kad nepriėmiau pasaulio. Nustojau gerti, bet pasaulio vis tiek nepriėmiau.

Po pusantrų metų vėl pakėliau taurelę. Negėriau septynerius metus, kol visiškai išprotėjau ir vėl kreipiausi pagalbos. Naktimis nemiegodavau, kurdavau planus penktadieniui. Alkoholikas gyvena arba į priekį, arba atgal – niekada šiandien. Tas mane vedė iš proto. Protas buvo nesveikas. Supratau, kad alkoholizmas prasideda tada, kai baigiasi alkoholis. Su pačiu gėrimu viskas gerai, problema mano galvoje.

Pradėjau dirbti pagal 12 žingsnių programą. Pirmas žingsnis kalba apie bejėgiškumą prieš alkoholį ir prieš gyvenimą. Kol aš valdau gyvenimą, tol keliu taurelę. Tai programos esmė. Antras žingsnis sako, kad tik Aukštesnė Jėga gali grąžinti sveiką mąstymą. Būtų juokinga, jei savo sergančią galvą gydyčiau su savo sergančia galva. Dievas yra kietas, kartais net bajeristas – duoda ne to, ko aš noriu, o to, ko man reikia. Trečias žingsnis leidžia patikėti savo varganą gyvenimą Dievo globai. Tai unikalu – aš galiu pradėti dieną iš naujo daugybę kartų.

Toliau reikėjo padaryti sąžinės sąskaitą. Pirmą kartą ieškojau, kur aš buvau neteisus. Pasirodo – visur. Iškalbėjau viską kitam žmogui, pripažinau savo trūkumus: baimes, pyktį, savanaudiškumą. Pats jų pašalinti negaliu, prašau Aukščiausiojo pagalbos. Atitaisiau žalas. Anksčiau galvojau, kad visi mane skriaudė. Pasirodo, niekas manęs neskriaudė. Aš pats lipau per kitų galvas dėl garbės, dėmesio, naudos. Teko atitaisyti žalą 78 žmonėms, skristi į kitas valstybes. Rašiau laiškus negimusiems vaikams, nes supratau, kad moterų abortai – ir mano atsakomybė. Tai buvo stebuklinga. Kai kelerius metus vengiau vieno žmogaus Lietuvoje, Dievas viską sutvarkė taip, kad susitikome Maltoje, vos išėjus iš viešbučio. Neturėjau kur dingti – teko atsiprašyti, apsikabinti, paverkti. Nė vienas atsiprašymas neįvyko taip baisiai, kaip buvau nupiešęs savo galvoje.

Nuolatos stebiu save. 12 žingsnių programa įgalina mane gyventi kitaip. Jeigu gyvensiu taip, kaip gyvenau, aš gersiu ir mirsiu. Rašydamas savo istoriją suskaičiavau, kad 19 kartų turėjau būti miręs. Esu stebuklas. Ačiū.