Sveiki visi dar kartą. Mano vardas Edgaras. Aš esu alkoholikas. Aš visą laiką prisistatau alkoholiku, nes praėjau programą pagal 12 žingsnių su Didžiąja knyga, su kitu alkoholiku, turinčiu daugiau patirties.

Bet mano kelias į sveikimą buvo labai ilgas. Prasidėjo dar užsienyje. Kodėl aš pradėjau nuo to, kad prisistatau alkoholiku? Nes aš iš tikrųjų esu pripažinęs sau iki kaulų smegenų, kad esu beviltiškas alkoholikas ir sirgau šia liga nuo pat vaikystės. Tiesiog dar tada man tai nebuvo aišku, bet paanalizavęs viską, aš suprantu, kad pas mane išvis nebuvo tokių minčių, kaip gyventi savo gyvenimą blaiviai. Aš jau atėjau pirmą kartą gatavas namo kokių 12 metų, gavau malkų nuo tėvo. Aš gerai atsimenu tą įvykį, bet čia, man atrodo, ne pirmas kartas, kai aš jau gatavas buvau. Šiaip esu priklausoma asmenybė. Aš priklausomas ir nuo vaistų, ir nuo narkotikų, bet alkoholis yra pagrindinė problema.

Keičiau aš tas priklausomybes. Kai jau nebegalėdavau normaliai pachmielintis, kai nebegalėdavau atsičiuchinti, išeiti iš ilgadienių, aš tiesiog griebdavausi vaistų. Jau paskiau su vaistais balaganas gaudavosi, tada prasidėdavo kažkoks stiprus kaifas. 14 metų jau badžiausi stipriais narkotikais ir 16 metų užsidirbau hepatitą C. Bet aš niekada nebuvau sustojęs išgėrinėti. Visa tai buvo kaip baliai, savaitgaliai, bet jau kokių 16 metų aš pradėdavau ketvirtadienį ir baigdavau antradienį. Aš tiktai dvi ar tris dienas atsičiuchindavausi, o paskiau išvis nesičiuchindavau. Neišeidavau iš tų balinių būsenų.

Kodėl aš pripažinęs sau, kad esu tikras alkoholikas? Nes visą laiką viskas prasidėdavo nuo alkoholio ir baigdavosi alkoholiu. Aš ten bandydavau: ai, man atsibodo gerti, tai aš pradedu vartoti. Atseit manęs taip nepalina kiti, aš ne tiek prisidirbu visokių nesąmonių, nes kai aš geriu, pas mane atsiranda problemos, šleifas problemų seka paskui mane: teismai, kaliūzės, sumušimai, kaltės jausmas, muštynės. Visą laiką aš prisidirbdavau visur. Todėl aš, matyt, jau sąmoningai nuspręsdavau, kad aš negersiu, aš geriau vartosiu. Net mano draugai sakydavo: „Tu geriau kaifuok, nes su tavim dar įmanoma susikalbėti, tu dar esi sukalbamas.“

Čia man buvo jau 18 metų, ir aš jau nuo 16 metų buvau diagnozuotas su hepatitu C. Taip gavosi, kad aš dar nesėdėjau ant adatos, bet tiesiog kieme su chebra bam bam kokių 10 kartų, ir aš jau pradėjau jausti, kad pas mane kažkas negerai. Visi išgeriame, mums ten po 18, 19 metų. Visi atsičiuchina normaliai, o aš negaliu atsičiuchinti. Man chriovai, man žiauriai bloga, aš mirštu. Jaučiuosi kaip 35 metų vyras, būdamas 18 metų. Tokios pagirios pas mane būdavo.

Pradėjau galvoti, kas čia vyksta. Pas mane šeimoje visi tokie, galima sakyti, medikai. Sako: „Davai ištirsim tave.“ Ir bach – pas mane hepatitas. Tada tai skambėjo kaip nedidelis mirties nuosprendis, nes konkretaus gydymo nebuvo. Skaitėsi ŽIV ir hepatitas C – visi taip nešiojo. Lietuvoje gydymas man kainavo apie 30 000 dolerių tais laikais, už tai galima buvo nusipirkti gerą butą Vilniaus senamiestyje, ir dar nedavinėjo net 50 %, kad jis suveiks. Aš jau tada pasijaučiau toks brokuotas, būdamas jaunas. Aišku, ten sportas, kažkokia pažanga sporte, bet pagrindinis mano moralės principas buvo lengvi pinigai ir geras laikas su draugais, su chebra, su panelėmis.

Taip ir gyvenau su ta nuostata, bet kažkas mane visą laiką saugojo. Aš jau turėjau turbūt būti miręs labai daug kartų. Perdozavęs esu ne kartą ir tokiose vietose esu atsidūręs, kad nežinau, kaip likau gyvas.

18 metų persikrausčiau į Airiją su ta mintimi, kad gausiu ten gydymą. Lietuva tada tik įstojo į Europos Sąjungą, prieš porą metų ar prieš metus. Kažkur du metai man buvo labai sunkūs. Aš tada susiėmiau. Mažiau pradėjau vartoti, tiesiog nebuvo nei draugų, nebuvo balių. Man reikėjo padėti motinai su maža seserimi, ir aš pasijaučiau šeimos galva. Vienintelis vyras, kuris dar biškį galėjo kalbėti angliškai, galėjo padėti šeimai. Atseit susiėmiau ir bandžiau stotis ant kojų. Tiesiog gyvenimas privertė. Dar buvau jaunas, turėjau entuziazmo, tai vartojimą padėjau į šalį, nes vienas ten negalėjau tūsintis, man buvo neįdomu gerti kasdieną. Bet sakau, ta liga niekada nuo manęs niekur nepasitraukė.

Susiėmiau porai metų, kol gavau gydymą. Tas gydymas suveikė. Metus tas gydymas truko, labai sunkus buvo. Aš pamečiau visus plaukus ant galvos, išbalęs buvau visas, vos leisgyvis vaikščiojau. Tas gydymas tikrai chemoterapijai prilygstamas. Aš ir dabar dar jaučiu šalutinius poveikius, imuninė sistema sušikta.

Pradėjau mokytis tenai ir taip toliau. Pas mane vėl atsirado naujų pažinčių: tiek verslo, tiek kriminalinio pasaulio, kas man visą laiką labai patikdavo. Pradėjau užsidirbinėti daugiau pinigų ir prasidėjo vėl tas pats – savaitgaliniai baliai. Jie tęsėsi kokius šešis ar septynis metus. Aš dar galėjau funkcionuoti: savaitgalį tūsinamės, lengvi narkotikai, geriame. Paskiau po biškį su alkoholiu aš nusiimu, išeinu ir kažką tris ar keturias dienas paveikiu dėl akių, dėl visko. Tada pradėjau statytis namą Airijoje. Pas mane ten atsirado tikrai nemažai pinigų.

Tada viskas sukrito ir aš pradėjau tiesiog neatlaikyti krūvio. Iš vienos pusės draugai, iš kitos pusės reikalai ir dar tas namas, problemos. Aš tiesiog pradėjau kasdieną kvasinti ir nebekontroliavau tų dalykų. Man jau draugai pradėjo sakyti: „Tu išsiblaivyk, nes paskambini iš vakaro, pripasakoji nesąmonių.“ Aš kitą rytą net neatsimindavau, ką pripasakojau. Su vaistais viską miksuodavau. Mano priklausomybė pradėjo mesti tokius failus: ką jie man čia atseit pisa protą, man ir taip gerai vienam, man jie visi nereikalingi.

Taip ir pasiunčiau visus gražiai ir toliau vartojau. Tada jau prasidėjo žostkas vartojimas, dugnų dugnai. Pradėjau kreką varyti, paskiau heroiną, perdozavimai ir taip toliau. Tas dugnas pas mane tęsėsi kokius aštuonis metus. Iki pat 35 metų pas mane buvo dugnų etapas, vis žemiau ir žemiau. Jau netgi nebandžiau kažką daryti, tiesiog nežinojau, kur ieškoti pagalbos.

Į grupes vaikščiojau, būdavo, susiimu kokiai savaitei, bet neatlaikau, nes pas mane dvasinio pamato nebūdavo. Tik sveikata pagerėja ir iškart makita važiuoja išvis į kitą pusę. Pradedu galvoti apie kažkokius milijonus, nors dar tik iš šūdo išlipęs. Kaip ir pas visus, matau, kad labai sunku pripažinti, jog iš tikrųjų reikia keistis. Kad tavo visas mąstymas yra brokuotas ir veda tave į pražūtį. Ne tavo vartojimas, ne alkoholis, o tu pats save žudai. Man laiko reikėjo tai suprasti.

Likęs gatvėje, galima sakyti, kaip bomžas jau tryniausi gatvėmis ir gyvenau tokiame hostelyje. Ir ten man pradėjo vaidentis. Ten visi tame hostelyje gyveno tokie kaip aš ir dar blogesni. Ten blogiau negu kalėjime. Aš buvęs kalėjime ne kartą, tai ten dar blogiau. Ten jau tokia paskutinė stotelė. Man ten pradėjo vaidentis. Žiūriu teliką – man telikas lietuviškai kalba, nors klausau angliškai. Išeinu parūkyti, su manimi rusiškai kalba. Pradėjo mane gliučinti konkrečiai ir aš labai išsigandau, nes pradėjo ausyse spengti. Nežinau, ką daryti. Neturiu pinigų, man bloga, vaidenasi.

O nuo manęs visi nusisukę. Su manimi niekas nenori turėti reikalų. Buvau visus taip daknisęs, kad visi buvo nusivylę ir mane nurašė. Tikėjosi gal viena vienintelė mano močiutė, kuri dar dėjo viltis, kuri mane labai myli nuo pat vaikystės. Mama, sesuo, jau nekalbu apie draugus – ten viskas. Jau visiškai beviltiškas. Man geriausias draugas visą laiką sakydavo: „Tau jau reikia ilgalaikės reabilitacijos. Tu bandei viską, grupės tau neveikia.“ Jis nepriklausomas, bet protingas bachūras. Sako: „Tau padės tiktai ilga reabilitacija.“

O man žodis reabilitacija skambėjo kaip šakės. Kalėjimas tai čia dar laitas, o reabilitacijoje mane keis, ten man reikės nuolankiai viską priimti arba bus problemų. Mano visa natūra nuo to spyriojosi, drebėjo. Galvojau: „Kokie metai, aš per tris mėnesius ten viską žinosiu.“ Taip ir įvyko pirmoje reabilitacijoje. Po tų vaidenimųsi paskambinau močiutei, paskutiniam žmogui, kuris galėjo mane ištraukti, ir sakau: „Atsiųsk pinigų, aš skrendu į Lietuvą, perkuosi bilietą.“ Aišku, aš dar pakaifavau, pagėriau, kol laukiau bilieto kokias penkias dienas. Atskridau, mane iš karto pasitiko oro uoste ir nuvežė į reabilitaciją.

Toje reabilitacijoje aš sugebėjau tris kartus prisigerti per keturis mėnesius. Svarstė mane išmesti. Aš ten taip stūmiau durą, bet noriu pasakyti, kaip ir knygoje rašo – nenumaldomas potraukis. Aš, būdamas reabilitacijoje, atskridęs į Lietuvą po tiek metų užsienyje, tik ir galvoju, kaip priburti, kaip kažką užmutinti, kad turėčiau išgerti. Ne apie kažkokį kaifą galvoju, bet grynai, kad būtų 100 gramų, kad man šilčiau būtų, ramiau. Taip ir buvo. Atvažiuoja ūkvedys, aš jam babkių duodu, jis man krūmuose palieka, aš ten prisigėręs vaikštau. Mane bara, aš vaikštau visas drebu, raudonuoju, bet manęs nemeta, nes aš babkes moku. Taip ten ir prastūmiau durą.

Aišku, kažkiek susipažinau su programa, kažkiek atsičiuchinau. Kažkaip man iš Airijos atėjo pinigų, būdamas toje reabilitacijoje užmutinau apie du gabalus. Galvoju, ką aš čia darau? Varau aš gyventi. Netoli nuėjau iš tos reabilitacijos. Jau važiavau į Vilnių gatavas. Pasibeldžiau į duris savo tėvui. O jis toks pat alkoholikas kaip aš, tik vyresnis. Nuo jo irgi visi nusisukę ir jis nuo visų nusisukęs. Bet jis mane kaip sūnų priėmė. Ir mes su juo beveik metus diena iš dienos gėrėme.

Ką noriu pasakyti, buvo mano gyvenime visko: ir narkotikų, ir vaistų, bet aš vis tiek grįžau prie alkoholio. Mane tas alkoholis taip suvarė – visiškas dugnų dugnas. Šiai dienai esu įsitikinęs, kad nėra skirtumo nuo ko tu krisi. Mane tai tiesiog surijo, aš pats save surijau.

Buvo antras toks įvykis, kaip Airijoje, kai vaidentis pradėjo ir ausys spengti – didelis baimės priepuolis. Jis privertė mane judinti batonus, kažką daryti, griebtis veiksmų. Anksčiau visada galvodavau tik kaip pragyventi, išlįsti tą dieną, o dabar privertė griebtis veiksmų. Atsibudau ryte ir pajaučiau nuo savęs ir nuo tėvo, nuo mūsų abiejų grynai mirties kvapą. Nežinau, gal tai ne kvapas, o jausmas, bet man jautėsi dvėselienos nuo mūsų abiejų kvapas. Pamačiau tokį vaizdą: mes mirštame abu, mus užkasa už valstybinius pinigus. Ateina mano močiutė ir mano dukra, kurios nemačiau šešis metus, nes gyvena visai kitoje šalyje. Močiutė nubraukia ašarą ir dukra ašarą nubraukia. Buvo, gyveno tokie du, mirė ir viskas. Nėra jų.

Tada atėjo baimė ir man tapo aišku: arba mirtis, arba aš dar pabandau kartą kažką daryti su savimi. Sutikdavau vaikystės draugus, visi tokie pasiturintys verslininkai, pas juos viskas gerai: šeimos, verslai. Jie į mane žiūri ir sako: „Nu kiek tu gali stumti durą?“ Aš sakau: „Negaliu, aš nežinau ką daryti, nuo ko pradėti.“ Sako: „Gydytis tau reikia.“ Aš atsakau, kad jau netikiu programa, buvau vienoje reabilitacijoje, nepadėjo. Aš jau nebeturiu vilties. Toks balvonas, pusžmogis. Bet išgąsdino tas mirties kvapas.

Tada sugalvojau skambinti į reabilitaciją, kur niekas manęs nepažįsta, ne per blatą, kur aš bandysiu papulti ir darysiu viską, ką man pasakys. Nes pirmoje reabilitacijoje aš ten išrašiau visus darbus, kokius galima. Man jau sakydavo: „Nebėra kaip bausti tave tais darbais, eik ten padirbk už kažką.“ Man duoda užduotį, aš ten taip parašau, išsivartau ir viskas. Tiesiog nepriėmiau programos. Suvokdavau, kad esu nedurnas žmogus, turiu problemą, bet nenorėjau priimti, kad man iš tikrųjų reikia keistis čia ir dabar. Kad mano būdas, mano paniatkės, požiūris į gyvenimą veda mane tiesiai į kapus, į savidestrukciją.

Tada ryžausi. Mano draugai sako: „Mes sumokėsime kiek pasakys, tu tiktai pradėk judinti, mes tau padėsim.“ Pasiskambinau, gavau siuntimą ir nuvažiavau sveikti į reabilitaciją. Atvažiavau jau visiškai praradęs viltį, nusivylęs savimi, ir tiesiog pradėjau klausyti, nepisinėti proto, atsiprašant. Pradėjau po biškį kažką daryti su savimi. Nors šimtą kartų norėjau išeiti iš tos reabilitacijos. Buvo svarstymai mane išmesti, konkrečių darbų turėjau mėnesį ir panašiai. Kritau iš vienos fazės į kitą. Kas buvo reabilitacijoje, žino: pirma, antra fazė, aš jau buvau trečioje ir vėl nukritau į nulinę fazę, vėl iš naujo viską pradėjau. Toks mano sveikimas buvo. Bet pradėjau suprasti, kad jeigu aš išeisiu iš reabilitacijos, aš tiesiog mirsiu. Pilnai tai suvokiau.

Paskutinis toks skambutis buvo, kai jau keturis mėnesius buvau blaivas. Mane pasisodino socialinė darbuotoja ir sako: „Tavo tėvelis mirė, važiuok laidoti, mes tave išleidžiam.“ Atskrido mama, sesė iš Airijos. Per tėvo laidotuves aš gavau tokį palaikymą iš motinos, iš sesers, kurių nebuvau matęs penkerius ar šešerius metus. Gavau palaikymą, kad aš dar galiu išlįsti: „Tu lįsk, mes tau padėsim.“ Tą patį ir vaikystės draugai sako: „Tu tiktai davai.“ Sako: „Pasižiūrėk, jūs su tėvu buvote jau vienodi. Nežiūrėk, kad jis vyresnis, tu turbūt dar labiau susivaręs buvai negu jis. Bet tu dar nuvažiavai kažką daryti, o jis nenuvažiavo.“ Čia man buvo dar vienas štampas. Supratau, kad tas mirties baimės jausmas buvo realus.

Jeigu aš nebūčiau išvažiavęs į reabilitaciją, mes turbūt abu jau būtume ten pat. Skaitau, kad tai buvo iš aukščiau. Pradėjau kabintis, pradėjau sąžiningai žiūrėti į savo bėdas ir supratau, kad problema esu aš, o ne aplinka. Arba aš moku prisiderinti, bandau keistis, priimti kitus žmones, arba aš tiesiog mirsiu ir viskas. Tai pradėjo aiškėti ir atsirado vidinis noras keistis. Atsirado noras kažką daryti su savo gyvenimu, atsirado viltis.

Būnant aštuonis mėnesius blaivyboje, atvažiuodavo į reabilitaciją chebra dalintis savo patirtimi. Tada pamačiau žmogų, kuris kalbėjo paprasta kalba. Nors jo gyvenimo kokybė ar išvaizda atrodė išvis nepatraukliai, bet jis man tiesiai šviesiai davė suprasti, kad jeigu aš nieko nedarysiu, aš mirsiu. Ir viskas. Daugiau variantų pas mane jau nebuvo, buvau viską išbandęs.

Savo Aukštesniąją Jėgą jau atradau, supratau. Supratau, kad kai žmogus pradeda ieškoti beviltiškoje situacijoje, visiškame dvasiniame dugne, kai griebiasi kažko ir bando sau pritaikyti – jis randa. Tada man ir knygos, kurias ėmiau skaityti, pradėjo dėliotis. Galvojau, kokiame aš išvis buvau tunelyje 35 metus, kad privedžiau save iki tokio lygio. Man reikėjo mirti, galima taip sakyti, kad pabandyčiau vėl gyventi.

Mano gyvenimas pradėjo keistis. Tas sveikimas mano buvo ir yra nelengvas. Viskas priklauso nuo to, kiek dedu pastangų į savo blaivybę, į savo sveikimą, kiek prisiimu atsakomybės. Jeigu aš, tarkim, važiuoju į Klaipėdą ir žinau, kad pas jus yra grupė, aš galiu tiesiog sau pasakyti: „Ai, neisiu, aš čia ilsiuosi.“ Pas mane niekada nebūna „biškį blogai, biškį gerai“. Pas mane viskas arba labai labai gerai, arba duobė. Tada žiūriu, kad ir sveikata šlubuoja, ir sveikimas šlubuoja. Galvoje neigimas įsijungia, vėl savo religiją, savo požiūrį būnu išradęs. Aš nedurnas žmogus, prisigaudau iš visur visko ir mane nuneša.

Aš iš tikrųjų turiu sau pripažinti, kad esu ligonis. Kaip ir knygoje rašoma, viskas pas mus gerai, kol palaikome tinkamą dvasinę būseną. Čia ir yra ta riba: arba tu eini, darai tai disciplinuotai, arba vėl pradedi išradinėti dviratį.

Šiai dienai aš atitaisiau visus santykius, kurie buvo tiesiog visiškai sutrypti. Su dukra, kurios nemačiau šešis metus, dabar pas mus patys geriausi santykiai. Ji atskrenda pas mane dažnai, aš atskrendu pas ją. Ji gyvena Taline. Atstačiau santykius su buvusia savo žmona, tiesiog aš darau devintukus. Aš jai padedu. Ji jau gyvena su kitu vyru, bet jai būna sunku. Su šeima viskas gerai. Manimi didžiuojasi. Mano draugai sako, kad čia tiesiog stebuklas. Ir viskas. Man labai dažnai norisi prisiimti nuopelnus už tai, nes blaivūs žmonės primeta tą dalyką: „Čia tu išlindai iš šito, tu maladiec, tu toks stiprus žmogus.“ Sveikimo pradžioje visą laiką sakydavau, kad čia ne aš, čia viską padarė programa ir Aukštesnioji Jėga. Tiktai dabar aš to jau nesakau, nes manęs nesupranta. Galvoja, kad aš kažkoks „aleliuja“. Tiesiog jau nebesakau to.

Bet aš 100 % įsitikinęs, kad jeigu būdamas antroje reabilitacijoje nebūčiau pradėjęs melstis… Man taip važiuodavo stogas. Būdavo vakarinis ratas, tai mane visą purtydavo. Nenorėdavau niekam nieko apie save sakyti, kaip praleidau dieną, kokie jausmai buvo. Gerai, ir viskas. Nesinorėdavo ten gilintis. Tas draugiškumas, šūdiškumas mane net purtydavo. Bet aš pradėdavau melstis, tiesiog ant kelių, nes daugiau nežinojau ką daryti. Aš tiesiog pradėjau prašyti, kad duotų ramybės, tvirtumo, drąsos, nes žinojau, kad jeigu aš nusirausiu iš tos reabilitacijos, viskas, man šakės.

Gyvenimas tik gerėja. Šiai dienai dirbu su žmonėmis Airijoje, dirbu nuotoliu iš Lietuvos. Dirbu įmonėje, darau tai, kas man patinka – dirbu su mediena. Tai, kas man visą laiką patikdavo. Turiu laisvę. Sakau, anksčiau buvau sutrypęs visus santykius, ant tiek sutrypęs, kad per kompanijos balių ten pridaužiau nosis visiems, taip prisidirbau. Bet tas mano keitimasis, teisingi veiksmai, mano išvaizda, išsilaikymas duoda šansus viską atitaisyti. Tie visi devintukai – kartais aš net neįvardiju sau, kad einu daryti devintuką, bet tai automatiškai vyksta, darosi.

Aš galėčiau daug pasakoti, iš tikrųjų dabar ne apie tai mano pasidalinimas, bet galėčiau papasakoti stebuklų, kurie vyksta, jeigu aš einu ir darau. Aš melsdavausi Airijoje, man būdavo bloga. Visą laiką važiuodavau į bažnyčią arba gulėdavau lovoje ir melsdavausi: „Dievuli, padaryk taip, kad aš daugiau negerčiau.“ Bet paskui atsikėlęs einu ir pachmielą darau. Tai automatiškai darau neteisingą veiksmą. Ir aš galvodavau: kodėl man neveikia, kodėl aš Jo visą laiką prašau, bet Jis man nepadeda, manęs negirdi?

Turėjau draugą Jurką, čečėną, kuris buvo labai tikintis. Jis jau pagyvenęs vyras, melsdavosi kalbomis, su Dievu kalbėdavo. Vieną kartą jis buvo atvežęs aštuonis tokius pačius kaip jis pas mane į butą. Jie visi valandą, rankomis susikibę, iš manęs kažkokius demonus varė. Bet man buvo ne apie tai. Aš tada dar turbūt nenorėjau mesti gerti. Aš tiesiog norėjau kontroliuoti gėrimą, išmokti gerti. Pas mane net nebuvo tokios minties, man į galvą neateitų, kad galima gerai leisti laiką ir gyventi blaiviai. Nuo vaikystės suvokiau – ten, kur aš gyvenau, visi gėrė arba kažką vartojo. Aš tiesiog buvau ne išimtis. Būdavo netgi priimta, kad tas, kuris negeria, jis kažkoks striomas, su juo negali turėti jokių reikalų. Taip man atrodė, toks buvo auklėjimas. Paskiau visa tai pradėjo keistis, bet pas mane niekas nepasikeitė.

Kalbant apie programą, šiai dienai aš suprantu, ką reiškia atsakomybė ir disciplina. Turi būti balansas. Nes kai pradedu vengti ir įkalbinėti save, kad pavargęs esu nuo darbų, nuo gyvenimo ar dar kažko, ir praleidžiu vieną susirinkimą, paskiau kitą, tuomet, pavyzdžiui, prisigalvoju, kad eisiu tik į bažnyčią melstis. Einu į bažnyčią vienas. Neinu į mišias, man nepatinka, bet einu ten, nes ten ramu. Einu vienas rytais, turiu ten savo rutiną. Įtikinau save, kad man užteks vaikščioti tik kartą per savaitę į susirinkimus, o dažniau vaikščiosiu į bažnyčią, nes ji arčiau namų ir man patogiau, nereikia būti tarp žmonių. Tapau toks dvasiškai pabudęs.

Ir automatiškai po dviejų ar trijų mėnesių gaunu tą duobę, iš kurios paskiau turiu lįsti. Tada tenka dėti dvigubas pastangas sveikimui, nes stogas pradeda važiuoti. Mano blaivybė pasidaro man nepatraukli, nepatinka būti blaiviam. Prasideda vien problemos, pykčiai ir gonkės galvoje. Realios gonkės. Prisigalvoju sau dalykų, galvoje vyksta dialogas su žmonėmis, kurie išvis apie mane negalvoja. Todėl tada būna sunku susiimti ir pasakyti sau, kad reikia vėl grįžti į grupes. Nors sakau, turi būti tas pilnas paketas, balansas: ir grupės, ir tarnavimas, ir gyvenimas. Kartais, kaip pasakyti rusiškai, „ne sozdav“ kažką pastumi į šoną, gauni tas blogas būsenas, ir tada skaudžiai pradedi iš to lįsti.

Šiai dienai stengiuosi daryti kuo daugiau. Ypač jeigu manęs prašo ir aš tikrai galiu – visą laiką sakau: „Taip, man bus garbė“, ir einu daryti. Tai tiek turbūt. Ačiū, kad paklausėt.