Sveiki. Labas vakaras visiems, esu Alfa, alkoholikas. Dabar šis žodis man nebe toks baisus, nes alkoholikas – tai žmogus, sergantis priklausomybės liga, vadinama alkoholizmu. Aš ja susirgau gan anksti. Galvoju, kad nuo pat pirmo paragavimo turėjau alergiją alkoholiui. Mane jis labai traukė. Nors šeimoje tėvas labai gėrė ir pridarė visokių dalykų, aš sau sakiau, kad tokių nesąmonių nedarysiu ir gyvensiu kitaip. Nesakiau, kad išvis negersiu, bet tikėjau, kad gyvensiu kitaip. Deja, gyvenimas parodė, kad gyvenau galbūt dar baisiau, nes mano tėvas tokių dalykų nepridarydavo.

Mano liga prasidėjo, kai man buvo 15 metų. Baigiau aštuntą klasę Akmenės rajone, Papilės vidurinėje mokykloje. Vasarą ruošėme malkas – mokyklos direktorius pasamdė mus, aštuntokus, jas suskaldyti. Gavę pirmą atlyginimą, jį siaubingai „laistėme“ šnapsu, kilke ir pomidorų sultimis. Nuėjome į Papilės kapines prie Ventos kranto ir taip prisigėrėme, kad neatsimenu, kaip parėjau. Nuėjus prie Ventos, man trūko „plėvelė“. Kaimynas užnešė mane į skardį ir su pieno mašina nuvežė į Senosios Akmenės ligoninę. Nuo tos dienos tapau alkoholiku. Man plovė skrandį, dvi savaites laikė ligoninėje. Paleisdami trumpai pasakė, kad gyvenime man apskritai reikėtų tokių dalykų nedaryti – juk buvau tik aštuntokas.

Nepaisant to, mūsų klasėje beveik visi vaikinai gerdavo. Dažniausiai gerdavome alų, nes vieno mano pusbrolio tėvas jį darydavo. Vėliau išmokome alų darytis ir patys. Taip viskas ir tęsėsi.

Baigęs vidurinę mokyklą, išvažiavau į Vilnių ir įstojau studijuoti chemijos. Chemijoje apie alkoholį žinoma labai daug, todėl ten prasidėjo kitas etapas. Tik per stojamuosius gyvenau studentų bendrabutyje, bet su vienu bendrakursiu jau tada pradėjome gerti. Į egzaminus girti neidavome, bet po jų „pabalavodavome“ kaip reikalas. Beje, tas draugas vėliau irgi lankė anoniminių alkoholikų grupę, tačiau praėjusių metų rugpjūtį jį jau palaidojau, nors jis jau nebevartojo alkoholio.

Begeriant prabėgo 28 metai – maždaug nuo 1970-ųjų iki pat dešimtojo dešimtmečio pradžios. Kadangi mano specialybė buvo chemija, per tuos metus apie alkoholį sužinojau viską: kaip ir iš ko jis gaminamas, kokių rūšių būna. Tačiau svarbiausia, ką supratau, kad visi tie gražūs pavadinimai ir maišymai yra blefas. Yra tik viena formulė, kuri „muša per smegenis“. Visiškai nesvarbu, ar sumaišai 50 gramų konjako su alumi, ar geri degtinę – esmė yra tai, kiek išgeri gryno spirito.

Kaip narkomanui reikia dozės, taip ir man, sergančiam šia liga, reikėdavo dozės. Pradžioje tai buvo pusė litro degtinės ant dviejų, vėliau – po puslitrį vienam. Chemiškai kalbant, tai yra viena stiklinė neskiesto spirito (jį praskiedus gaunasi puslitris degtinės). Tai būdavo mano norma.

Medikai sako, kad normali norma žmogui yra vienas valgomasis šaukštas spirito per parą. Pavyzdžiui, jei geriate 5 procentų stiprumo alų, užtenka maždaug 100 gramų, kad gautumėte šią normą. Su tokiais kiekiais organizmas susitvarko: kepenys skaido alkoholį, paverčia jį acetaldehidu ir jis pasišalina per prakaitą. Tačiau prigėrus per daug, organizme susikaupia daug skilimo produkto – acetaldehido. Nuo jo skauda galvą ir prasideda visokios nesąmonės.

Ypatingai tai jausdavosi geriant senąjį „Anykščių vyną“. Kai į jį pridėdavo cukraus, mielės gamindavo ne tik alkoholį, bet ir pašalinius produktus. Jei gėrimo gerai neišvalydavo, pasekmės būdavo liūdnos. Turėjome vieną profesorių, kuris sakydavo: „Geriau gerkite spirituotą vyną, nei tą obuolių, kur pridėta cukraus.“ Faktiškai žinojau viską, kaip „kultūringai“ gerti, bet tuo nesinaudojau.

Per tuos metus buvo daug ligoninių, dvi reanimacijos, daugybė blaivyklų. Patyriau daug praradimų. Pirmiausia kelis kartus praradau vairuotojo pažymėjimą. Gyvenau Vilniuje, dirbau Mokslo akademijoje, Chemijos institute. Institutas gaudavo labai daug spirito bidonais. Mūsų specialybė buvo galvanika, elektrochemija, o visi priedai, pilami į galvanines vonias, būdavo skiedžiami spiritu – kitaip jų į vandenį neįvesi. Taigi, tą spiritą mes ir gerdavome. Gerdavome visokį: techninį, rektifikuotą, hidrolizinį. Kokio būdavo, tokį ir gėrėme.

Liga taip progresavo, kad nuėjęs į kioską paskaičiuodavau, kiek gėrime yra alkoholio. Alaus nebepirkdavau – geriau rinkdavausi odekoloną ar losjoną, kur daugiau tos reikiamos formulės, kad tik galėčiau pasigerti. Tapau visiškai priklausomas nuo alkoholio. Galiausiai medikai į mano kortelę įrašė diagnozę: lėtinis alkoholizmas.

Net ir turėdamas šią diagnozę, galvojau, kad gėrimą galima suderinti su darbu. Ieškojau pavyzdžių, žmonių, kurie gėrė, bet gyvenime kažką kūrė. Puikiai žinojau Paulių Širvį (teko su juo net kartą gerti studentų bendrabutyje), įvairius rusų poetus kaip Sergejus Jeseninas, dailininkus kaip Anri de Tuluz-Lotrekas ar Vincentas van Gogas. Jie buvo priklausomi nuo alkoholio, bet kūrė. Turėjau iliuziją, kad ir aš suderinsiu alkoholį su normaliu darbu. Mokslinį darbą dirbau ir netgi pavyko apsiginti mokslų kandidato disertaciją 1988 metais. Tačiau po to, kai Lietuvoje prasidėjo nepriklausomybės atgavimo judėjimas, mano gėrimas tapo nevaldomas. Nuo 1988 iki 1995 metų prasidėjo siaubingas etapas su didžiuliais praradimais.

Pragėriau šeimą. Žmona pasakė: „Išeik, aš tavimi nebetikiu, kad tu galėsi negerti.“ Teko išeiti. Ir visiškai atsitiktinai sužinojau apie anoniminius alkoholikus, nors jie Lietuvoje gyvavo jau septynerius metus.

Kartą gėriau „Neringos“ kavinėje. Prie kito stalo sėdėjo mergina, aš, būdamas pasigėręs, prikibau, nuėjau lyg pasišnekėti. Sakau jai: „Kaip man atsibodo tas gėrimas… Viskas, nebesigauna, viskas prarasta.“ Buvau toje stadijoje, kai gerti nebenori, bet ir negerti negali – jauti, kad reikia kažką daryti, bet nežinai ką.

Žmona manęs nebeįleisdavo namo, sakydavo: „Kur gėrei, ten ir eik.“ Gėriau tris paras, nes negalėjau išsiblaivyti. Galiausiai mane priėmė sesuo. Atsimenu, buvo sekmadienio rytas. Ji pasisodino mane ir sako: „Suskaičiuok dabar savo blaivyklas, ligonines, sudaužytas mašinas, kiek pinigų iš manęs skolinaisi ir neatidavei… Ką tu toliau darysi?“ Atsakiau, kad ligoninės nepadeda, kodavimu netikiu. Bet prisiminiau, kad turiu vieno Romo, kuris negeria, telefono numerį. Sesuo liepė skambinti.

Paskambinus atsiliepė jo žmona. Paaiškėjo, kad jis išvažiavęs į knygų mugę Estijoje (jis buvo knygų dailininkas – pasirodo, alkoholikas irgi gali kažką daryti, jei nėra visiškai prasigėręs). Paklaustas, kodėl skambinu, pasakiau norintis sužinoti, ką Romas daro, kai nenori gerti, nes kaip gerti – ir taip aišku. Žmona atsakė, kad jis lanko anoniminių alkoholikų grupę, ir iškart davė telefono numerį Vilniuje. Tą numerį atsimenu iki šiol – 260017 (tai buvo 12-osios grupės numeris).

Sesuo liepė skambinti iškart. Aš dar bandžiau išsisukinėti: „Ne šiandien, aš dar išgėręs… reikia persirengti.“ Nenorėjau ten eiti. Ką aš veiksiu pas tuos alkoholikus? Net nežinojau, ką jie ten daro. Galvojau, gal tiesiog neturi kur susirinkti, tai susėdę šnekasi, gal slapta geria. Tačiau sesuo iškvietė taksi, įkišo mane į jį ir nuvežė prie Vingio kino teatro, į tokį seną rūsį. Pasakė: „Eik, ten tavo draugai sėdi.“

Išgėręs nuėjau ten, atsisėdau. Vyko susirinkimas. Vienas narys, vedęs susirinkimą, pasakė: „Jei tyliai sėdėsi – klausykis, jei ne – eik lauk.“ Buvo pasakyta griežtai, bet neturėjau kur dėtis. Sėdėjau ir klausiausi, ką jie šneka. Jie pasakojo, kas kaip gėrė ir kas vyko. Susirinkimui baigiantis pasakė: „Gerai būtų, kad ateitum rytoj, bet jau negėręs.“

Aš pasistengiau. Pirmadienį atėjau blaivas. Ten sutikau įdomių žmonių – pavyzdžiui, Albiną, kuris vėliau dirbo „Minesotos“ programoje Vilniuje. Po kelių dienų atvažiavo ir tas pats Romas, vienas iš AA pradininkų Lietuvoje. Jam amerikiečiai irgi buvo pasakę, kad perskaičius knygą ir net kurį laiką negėrus, be grupės nieko nebus – privalai lankyti grupę.

Tada ir aš supratau, kad gerti galiu vienas, bet negerti vienam neišeina. Kiek kartų iš ryto užsibrėždavau negerti – niekaip nesigaudavo. Žmona prašydavo: „Būk geras, šįvakar parnešk save namo. Padarysiu vakarienę, pabūsime su vaikais.“ Aš prisiekdavau: „Viskas, šiandien šventa.“ Bet po darbo kažkas pasiūlydavo išgerti po bokalą alaus. Tas bokalas baigdavosi nežinia kur. Visi baigdavo gerti, o aš ieškodavau naujos kompanijos. Grįždavau namo girtas, žmona neįleisdavo, neturėdavau kur eiti – tragedija. Baisiai pykau ant žmonos, kad ji manęs girtą nepriima. Bet ji nenorėjo, kad vaikai matytų girtą tėvą, ir, aišku, ji buvo teisi.

Taip prasidėjo mano sveikimo programa. Pirmojo žingsnio man faktiškai nereikėjo daryti – mano diagnozė, kad esu alkoholikas, jau buvo nustatyta medikų. Kodėl nesigydžiau anksčiau? Tiesiog nežinojau, kaip tai daryti. Grupėje man paaiškino, kad tapus alkoholiku nebėra vidurio kelio – nebegali gerti saikingai. Kaip kažkas juokavo, tavęs laukia „auksiniai rėmai“, jei sugebėsi gerti normaliai, kaip sveiki žmonės. Lieka tik du keliai: arba gerti kaip bepročiui, arba negerti visiškai.

Įsivaizduoti visišką abstinenciją man buvo sunku. Bet grupėje buvo žmonių su patirtimi. Vienas jų, Antanas, atvykęs iš Amerikos, sakydavo: „Alfai, nesusireikšmink. Reikia negerti tik vieną dieną. Negalvok, kas bus rytoj. Mes visi einame gulti, iš kur žinai, kad rytoj apskritai atsikelsi?“ Tos vienos dienos negėrimo programa man tiko. Nors iš pradžių atrodė keista – kaip galima visą gyvenimą planuoti tik po vieną dieną?

Buvo labai sunku atpažinti savo „alkoholiko mąstymą“. Aš juk eidamas gerti galvodavau visai normaliai: išgersiu tiek ir eisiu namo. Tačiau tai neįvykdavo. Planai būdavo geri, bet viskas baigdavosi kitaip. Tai kur ta klaida? Pirmiausia, tai buvo neigimas. Aš neigiau problemą, galvojau, kad susitvarkysiu pats, nors daug kartų gulėjau ligoninėse ir nieko nesusitvarkiau.

Viena gydytoja man pasakė: „Tu gi išsilavinęs žmogus, dar jaunas, turi šeimą. Ieškok kelio, kaip tau toliau gyventi.“ Buvau skaitęs knygą apie alkoholizmą, bet ten viskas buvo aprašyta tik iš fizinės pusės: kaip alkoholis paveikia kepenis, kasą, širdį. Tačiau svarbiausia – jis veikia protą. Tampi psichiniu ligoniu. Nuo alkoholio smegenų neuronai žūsta, ir tu tiesiogine to žodžio prasme durnėji. Įeini į stereotipinį mąstymą: po kiekvienos nesąmonės galvoji, kad kitas gėrimas bus kitoks, kad šįkart nepapulsi į blaivyklą. Bet vėl ir vėl lipi ant to paties grėblio. Tas pats Antanas sakydavo: „Jeigu nieko nekeisi, rezultatas bus toks pat. Reikia daryti kažką kito.“ O ką daryti? Visiškai atsisakyti alkoholio.

Atėjęs į grupę pasiryžau bent vienus metus nevartoti alkoholio. Bet programa reikalavo ne tik abstinencijos. Sunkiausia man buvo su Dievo, aukštesnės jėgos sąvoka. Vaikystėje buvau auklėjamas kaip katalikas, atmintinai žinojau katekizmą, dešimt Dievo įsakymų, maldas. Mano namai buvo visai šalia bažnyčios. Mama ir močiutė buvo labai religingos, vesdavosi mane giedoti litanijų. Eidavau ten tik todėl, kad duodavo saldainių ar, kartais, net vyno paragauti.

Kadangi santykis su Dievu buvo sudėtingas, iš pradžių nusprendžiau, kad mano aukštesnė jėga bus pati AA grupė ir žmonės, kurie jau turi blaivybės patirties – įkūrėjas Romas, kiti, kurie jau buvo negėrę trejus ar penkerius metus. Man reikėjo jėgos, kuri parodytų, kaip negerti. Man atrodė, kad gyventi aš moku, bet pasirodė, kad ne visai taip.

1996 metų vasarą į Lietuvą atvažiavo lietuvių kilmės alkoholikai iš Amerikos. Jie Giruliuose surengė pirmąją stovyklą, į kurią susirinko daugiau sveikstančiųjų. Visi ten dalinosi patirtimi, ir visi akcentavo vieną dalyką: jei nepadarysi 4 ir 5 žingsnių – nepadarysi sąžinės sąskaitos, nesurašysi savo paklydimų – niekas nepasikeis. Tu tiesiog vėl darysi tą patį ir lipsi ant to paties grėblio.

Aš labai norėjau negerti, bet nesupratau, kaip daryti tą ketvirtą žingsnį. Romas susitarė, kad po stovyklos, lapkričio mėnesį, važiuosime pas tėvą Stanislovą daryti to žingsnio. Jis tada buvo Dotnuvoje, Paberžėje. Mums užleido patalpas, leidome ten apie savaitę. Visi gavo klausimynus ir rašė, o aš – ne. Sakiau: „Ką čia išsigalvojate? Ką prisidirbau – pats žinau, Dievas – irgi žino. Kam dar kitiems žinoti?“

Romas man atsakė: „Ko tu nerviniesi? Sėsk ir parašyk, pradedant nuo tos dienos, kai pirmą kartą pakliuvai į ligoninę, iki kol atėjai į AA.“ O tai buvo 28 metai! Aprašyti visus santykius su šeima, draugais, kiek pinigų pragerta, visas baimes, neigimus… Turiu tą sąsiuvinį iki šiol.

Aprašiau savo požiūrį į Dievą, į grupę, į tarnavimą. Perskaitęs tai, ką parašiau, supratau: su tokiu žmogumi, koks buvau, aš pats nenorėčiau gyventi. Nei žodžio laikymosi, nei atsakomybės. Prasidėjus gėrimui – ištisinis melavimas. Būdavo net vagysčių – galėdavau apvogti geriausią draugą. Teisindavausi, kad jis per daug turi, nelegaliai uždirba, todėl reikia padaryti „lygybę“.

Atsimenu, kaip su draugu važiavome pirkti naujo automobilio. Jis vežėsi daug pinigų, mes prisigėrėme. Matau jo krepšyje prikrauta tų pinigų. Pagalvojau: „Paimsiu porą pakuočių, negi kas sužinos?“ Va tokiu baisiu, savanaudžiu žmogumi buvau tapęs. Padarius ketvirtą žingsnį, daug kas paaiškėjo.

Buvau tikrai baisus žmogus. Šiandien kaip tik Valentino diena, todėl galiu pasakyti – tokio žmogaus net pats negali mylėti. Aš faktiškai nieko nemylėjau, bent jau veiksmais. Tik žodžiais. Veiksmai rodė visiškai ką kita. Todėl žmona man ir sakydavo: „Man tokios tavo meilės visiškai nereikia. Ji išvirkštinė ir dėl jos mes tik kenčiame.“ Taip ir būdavo: sudaužytos mašinos, prarasti darbai (ypač prasidėjus suirutei atkūrus Nepriklausomybę, kai neliko nei darbo, nei pinigų). Buvau nei šis, nei tas, bet kažkaip gyventi reikėjo.

Mane tuo metu gelbėjo tik grupė ir aktyvus jos lankymas. Atsimenu, gavęs vienų metų negėrimo medalį labai džiaugiausi – pagaliau galėjau pradėti tarnauti, vesti susirinkimus. Be to, vedančiajam duodavo patalpų raktą. Galėjau bet kada dieną nueiti ten, atsirakinti ir pabūti. Tai buvo saugi vieta, kurioje, užėjus norui gerti, galėdavai rasti ramybę.

Penktas žingsnis – perskaityti tą sąžinės sąskaitą garsiai kitam žmogui. Aš ją pasakojau, ir ne kartą. Būnant blaiviam teko gyventi su kita moterimi ir net negerdamas aš vėl pradėjau daryti nesąmones. Važiavome į Baltriškes pas vienuolius daryti 4 ir 5 žingsnių, ir aš vienam vienuoliui atlikau išpažintį. Jis man sako: „Tu teoriškai viską žinai. Tai kodėl nedarai?“ O aš pats nežinau.

Aš žinojau 10 Dievo įsakymų. Dar studijų laikais dėstytojas sakydavo: „Svarbu ne pats Dievas, o Jo programa.“ O Dievo programa man buvo aiški – 10 Dievo įsakymų. Gyvenk pagal juos ir viskas bus gerai. Bet kartą su draugu nagrinėdami tuos įsakymus supratome, kad nėra nė vieno, kurio mes nebūtume pažeidę. Dar bandžiau gintis: „Aš tai nieko nenužudžiau.“ O draugas sako: „Alfai, mes gi žudome save alkoholiu, nejaugi nematai?“ Ir tikrai, įsakymas „nežudyk“ mane giliai paveikė. Teko pripažinti, kad aš sąmoningai save žudau. Nė viena gyva būtybė gamtoje taip savęs nežudo!

Berašant išryškėjo visi būdo trūkumai. Vėliau sugalvojome organizuoti seminarus Baltriškėse pas vienuolius. Jie galėjo daug paaiškinti apie tikėjimą, maldą, meditaciją ir padėdavo nagrinėti tuos būdo trūkumus, remiantis septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis: kiek manyje puikybės, pavydo, geidulio, pykčio. Susėsdavome ratu ir gaudavome atgalinį ryšį: jeigu pats nematai savo trūkumo, kiti tau pasako. Pasižadėdavome iki kito susitikimo bent vieną trūkumą pašalinti.

Tas seminaras daug davė. Supranti, kad trūkumą reikia šalinti visiškai. Jei vagi – tai nesvarbu, ar daug, ar mažai, tu vis tiek esi vagis. Negalima rūkyti tik savaitgaliais – vis tiek esi priklausomas. Visiškai atsisakyti visų ypatybių labai sunku. Rūkyti nustojau greitai, bet, pavyzdžiui, puikybė manyje sėdi iki šiol – vis norisi pasipuikuoti.

Kalbant apie 11 žingsnį (maldą ir meditaciją) – poterius aš mokėjau, bet melstis nemokėjau. Tėvas Stanislovas pamokė, kad melstis reikia savais žodžiais, trumpai ir nuoširdžiai. Vienuoliai paaiškino, kad malda susideda iš kelių dalių. Pirma – dėkojimas: dėkoju, kad esu gyvas, sveikas, kad šiandien nenoriu gerti, kad esu AA narys ir galiu tarnauti. Antra – prisipažinimas (kaip bažnyčioje: „esu kaltas“), nurodant, kur suklydau, ir prašant jėgų keistis. Trečia – prašymas už kitus, pavyzdžiui, vaikams sveikatos.

Dievas materialių dalykų neduoda, Jis tik gali suteikti stiprybės. Kaip kažkas taikliai pasakė: „Dievas gali man padėti turėdamas tik dvi mano rankas.“ Norėdamas bulvių, gali melstis kiek nori – Dievas jų neduos. Pasimeldus reikia imti krepšį, eiti į lauką, kasti ir virti. Malda yra nusiteikimas, o pastangas turi įdėti pats.

Meditacija man yra gyvenimo pauzė, kai nesusitvarkau su savimi. Draugas muzikantas labai gražiai palygino: „Įsivaizduok, groja simfoninis orkestras, daugybė instrumentų, ir staiga – pauzė. Kai viskas nutyla, sėdi užsimerkęs ir žiūri, kokios mintys ateina.“ Būti tyloje be minčių yra sunku – kartais išbūnu minutę, kartais ilgiau. Puiku medituoti gamtoje ar žvejojant.

Galiausiai prieiname prie 12 žingsnio (dalinimosi patirtimi su kitais). Štai aš dabar sėdžiu čia, pasakoju savo istoriją ir darau dvyliktą žingsnį.

31 metus išgyvenau be alkoholio. Nuo 1995 metų vasario 4 dienos jo nevartojau jokios formos. Tačiau ilgą laiką buvau tik „sausas“ alkoholikas – nevartojau alkoholio, bet iki tikros blaivybės ir emocinės ramybės man buvo dar labai toli. Dariau tas pačias klaidas, kankino būdo trūkumai, buvau savanaudis. Tikras, sąžiningas gyvenimas prasidėjo gal tik prieš kokius 5-6 metus.

Ši programa yra dvasinio tobulėjimo programa. O dvasinis tobulėjimas – tai gyvenimas sąžiningai, siekiant padėti kitam žmogui. Kaip sako: „Mylėk savo artimą kaip patį save“ arba „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų.“

Esu be galo dėkingas anoniminiams alkoholikams. Jei prarasčiau blaivybę – prarasčiau viską, gal net ir gyvybę. Todėl blaivybė man yra pirmoje vietoje. Antroje vietoje – tikėjimas ir grupė. Be kitų sveikstančių žmonių man nepavyktų. Net vienuoliai sako, kad dvasinis kelias įmanomas tik bendruomenėje.

AA programoje yra trys principai: sveikimas, vienybė ir tarnavimas. Aš manau, kad svarbiausias – tarnavimas. Tie, kurie tarnauja ir padeda kitiems, išsaugo savo blaivybę.

Džiaugiuosi, kad šiandien esu gyvas, sveikas, vaikštau savo kojomis, daug ką atgavau ir tiesiog džiaugiuosi gyvenimu. Tikrai esu laimingas alkoholikas. Ačiū, kad išklausėte.