Andriaus pasakojimas
Sveiki, aš esu Andrius, alkoholikas. Visų pirma noriu padėkoti už galimybę čia būti. Kaip ten bebūtų keista, anksčiau vengdavau ateiti į tokius susitikimus – jausdavau didelę baimę ir priešiškumą. O šiai dienai čia jaučiuosi kaip namuose, kur šilta, miela ir tikrai norisi būti. Čia jaučiuosi žmogumi. Dėkoju Dievui ir jums už šį kvietimą bei galimybę pasidalinti savo patirtimi.
Esu blaivas. Eina treti metai. Kaip alkoholikui, anksčiau man visada norėjosi viską pagražinti, bet dabar ugdausi naujus principus ir stengiuosi sakyti tik tiesą. Šiai dienai esu blaivas tiksliai 2 metus, 5 mėnesius, 22 dienas, 9 valandas ir 38 minutes. Iki tol turėjau ne vieną blaivybės periodą – buvau blaivas ir metus, ir aštuonerius. Visąlaik galvojau, kad blaivybė man savaime atneš džiaugsmą, kad gyvenimas bus lengvesnis, toks, kokio aš noriu. Bet taip nesigavo.
Gimiau alkoholikų šeimoje. Mačiau, kaip gėrė tėvai, kaip jie pykdavosi ir bardavosi. Bet man asmeniškai alkoholis niekada neatrodė priešas – jis buvo mano draugas ir valdovas. Tikrai nepajutau, kada jis tapo priešprieša. Nuo pat pirmo paragavimo, nors skonis ir buvo šlykštus, nors organizmas atmesdavo, alkoholis man suteikdavo begalinį džiaugsmą, atsipalaidavimą ir išsilaisvinimą. Be alkoholio aš nemokėjau išreikšti tų emocijų. Net žaisdamas krepšinį, turėdavau išgerti porą alaus, kad man gerai eitųsi, ar eiti į aikštelę jau apšilęs. Be jo aš nieko negalėjau. Man net mokyklą alkoholis „padėjo“ baigti – atestatą gavau vien tam, kad tik nustočiau daužyti langus ir plėšti kioskus. Visada rasdavau pasiteisinimų. Vėliau atsirado pinigų, pradėjau pirkti mašinas, tačiau jas pirkdavau ne dėl patogumo, o pagal numerius ar išorinį įspūdį – kad tik kitiems įrodyčiau savo vertę. Kad turėčiau progą „aplaistyti“.
Alkoholis man kurį laiką atrodė visiškai nekenksmingas, kol atėjo momentas, kai jis pradėjo trukdyti mano kasdienybei. Tiksliau, man pradėjo trukdyti darbo valandos – atrodė, kad per ilgai reikia dirbti ir per ilgai laukti vakaro, kol galėsiu išgerti. Anksčiau drąsiai gerdavau viešai, o vėliau prasidėjo slėpimas. Prieš grįždamas namo išgerdavau litrą degtinės, o žmonai sakydavau, kad išgėriau tik vieną skardinę alaus. Slėpiau, melavau ir visiškai nepastebėjau, kaip alkoholis griauna mano gyvenimą.
Pirmą kartą į ligoninę papuoliau po vieno įvykio parke. Tėvas žaidė futbolą, o aš, būdamas visiškai neblaivus, sėdėjau su maža dukryte. Vaikas užkliuvo, nugriuvo, o aš sėdėjau ir nieko negalėjau padaryti. Žmonės aplinkui žiūrėjo, o man tiesiog nerūpėjo. Po šio įvykio man pasiūlė atsigulti į Minesotos programą ligoninėje. Niekas nesakė, kad ten alkoholikų skyrius – sakė, kad bus tiesiog privati palata. Ten nuvykęs sužinojau, kad reikės eiti į anoniminių alkoholikų susirinkimus. Pamenu savo pirmą įspūdį: nuvažiavau, įėjau į patalpą, pamačiau tas knygas, šūkius ant sienų ir iškart pagalvojau: „Papuoliau pas sektantus“. Žmonės man atrodė keisti. Kai manęs paprašė paskaityti iš knygos, taip išsigandau ir supykau, kad perskaičiau tekstą atbulai – vien tam, kad greičiau atstotų, ir galvojau tik apie viena: kaip iš čia pabėgti. Aš grįžau iš ten ir pasakiau žmonai: „Man ten ne vieta. Aš nesu toks kaip jie, laukuose negėriau, nieko nepraradau“.
Nors programą tada mečiau, iš baimės negėriau metus laiko. Pradėjau vėl dirbti Lietuvoje. Gruodžio 31 dieną direktorius atnešė butelį ir sako: „Vyrai, po šimtą gramų, su Naujais metais“. Mes išgėrėme ir sutarėme, kad susitiksime sausio 3 dieną. O aš į darbą atėjau tik vasario 28 dieną. Tiesiog išgėriau tuos šimtą gramų ir gėriau toliau. Iš gyvenimo visiškai dingo visas mėnuo, aš nieko neprisiminiau.
Po to vėl atsiguliau į Minesotos programą. Šį kartą programą baigiau ir buvau sausai blaivas aštuonerius metus. Pradėjau aktyviai tarnauti bendruomenėje, buvau visur, viską dariau, turėjau daug darbų ir uždirbau daug pinigų. Bet tas gyvenimas man nenešė jokio džiaugsmo. Viską dariau mechaniškai. Buvau piktas, uždaras, skaičiau literatūrą ir tarnavau be jokio vidinio jausmo. Man atrodė, kad aš viską žinau geriausiai, bandžiau visus kontroliuoti.
Tada atėjo karantinas. Ši izoliacija mane palaužė. Liga, kurią maniau esąs suvaldęs, vėl kirto. Išgėriau šimtą gramų, galvodamas, kad rytoj atsikelsiu ir toliau gyvensiu normaliai. Bet taip neįvyko. Aš gėriau pusantrų metų. Gerti aš jau visiškai nebemokėjau – nebebuvo nei linksmybių, nei draugų, nei jokių kelionių. Atsigėrimas baigdavosi tuo, kad užsidarydavau vienas savo kambaryje ir gerdavau, kad tik niekas manęs nematytų. Organizmas visiškai nebeatlaikė. Gėriau ir vandenį, ir alkoholį, bet nejausdavau jokio poveikio. Ėjau iš proto. Viskas baigėsi tuo, kad vėl atsibudau ligoninėje, penktame aukšte. Žmona atsiuntė nuotrauką iš mano kambario namuose – jis buvo pilnas tuščių butelių. Aš buvau praradęs viską – neturėjau nei džiaugsmo, nei turto, buvau tapęs piktu, laukiniu žvėrimi.
Ligoninėje man pasiūlė ilgalaikę reabilitaciją. Aš labaišinausi, priešinausi ilgalaikiam gydymui, rodžiau savo „išmintį“. Pamenu, sėdėjau ir mąsčiau visokias beprotybes: kaip aš čia dabar sėsiu į mašiną, išvažiuosiu į mišką ir pats sau nagus nusitrauksiu… Tokios liguistos mintys sukosi galvoje. Bet būtent ten priėjau liepto galą. Supratau, kad mano gyvenimas visiškai nevaldomas ir aš esu bejėgis prieš alkoholį. Būtent ta kančia ir suvokimas, kad jeigu toliau taip gyvensiu – tiesiog mirsiu, privertė mane nusileisti. Tai buvo mano tikrasis dugnas.
Antrasis žingsnis man buvo be galo sunkus – reikėjo patikėti Aukštesne jėga. Aštuonerius blaivybės metus aš nuolat ieškojau religijos trūkumų, kritikuodavau bažnyčias, kunigus, lygindavau katalikus su musulmonais. Man reikėjo iš Dievo apčiuopiamų įrodymų. Bet skaitant knygą, aš supratau viena: jei nepatikėsiu ir nieko nedarysiu, aš tikrai mirsiu.
Ketvirtame žingsnyje atlikau savo moralinę inventorizaciją. Surašiau savo pykčius, baimes, seksualinę lentelę. Aiškiai pamačiau, kad visą savo gyvenimą aš tik pykau, bijojau ir gėriau. Išorėje gal ir atrodžiau kažką pasiekęs, bet viduje buvau skurdus, lygus nuliui. Priėjus prie penkto žingsnio man buvo labai sunku atsiskleisti ir papasakoti apie visus savo trūkumus kitam žmogui. Tačiau kai tai padariau, tai buvo pirmas kartas per 42 mano gyvenimo metus, kai buvau visiškai sąžiningas. Atsimenu, kaip po to pokalbio išvažiavau iš jo namų: nenorėjau nieko pasilikti sau, norėjau išsivalyti iki pat galo. Nuo tos dienos pirmą kartą pradėjau nebijoti žiūrėti žmonėms į akis.
Labai svarbus etapas buvo atlyginti žalą. Devintame žingsnyje teko atsiprašyti tų, kuriuos buvau nuskriaudęs. Sąrašas buvo ilgas. Ėjau į kapines, nešiausi lapelius ir deginau juos prie kapų tų žmonių, kurių jau nebebuvo gyvųjų tarpe, nes norėjau iš širdies atsiprašyti už savo pyktį ir apkalbas. Taip pat nuvažiavau pas kunigą atsiprašyti. Anksčiau, tuos aštuonerius metus, aš jį laikiau kvailiu, niekinau jį ir jo tikėjimą. Bet kai atvažiavau, tas pats kunigas mane priėmė, atsisėdo, išklausė. Mes kartu skaitėme maldą. Aš supratau, kaip stipriai klydau.
Šiandien mane gelbėja kasdieniai žingsniai. Dešimtas žingsnis – nuolatinis savęs stebėjimas. Anksčiau stebėdavau kitus ir ieškodavau jų klaidų, o dabar stebiu tik save. Vienuoliktas žingsnis – kasdienė malda. Mano rytas visada prasideda nuo pirmų trijų žingsnių: prabudęs aš turiu pasirinkimą, atiduoti savo valią Dievui. Dvyliktas žingsnis man nebėra tik mechaniškas senučių vedimas per gatvę, galvojant, koks aš geras. Tai dvasinis pabudimas, dalinimasis patirtimi ir ramybė. Dabar netgi nuvažiavęs į Oslą vienos dienos darbui ir pamatęs klasiokus, aš jaučiu laisvę tiesiog prieiti ir pasisveikinti – anksčiau tam nebūtų užtekę drąsos ir būčiau sprukęs į šalį.
Mano santykiai su šeima kardinaliai pasikeitė. Anksčiau viską vertinau per materialinę prizmę. Pavyzdžiui, parduotuvėje žmona paprašydavo nupirkti naują puodą, o aš piktindavausi: „Kam tau jis reikalingas, namuose juk jau yra trys!“. Bet pats, jei man reikėdavo kokių nors beprasmiškų blizgučių ar niekučių mašinai, pinigų neskaičiuodavau. Su vaikais anksčiau nesutarėme, buvau piktas tėvas. Kai išsiblaiviau, norėjau atpirkti kaltę pinigais. Bet vaikai pasakė: „Mums nereikia tavo finansinės pagalbos. Pirmiausia pats atsistok ant kojų“. Šiandien mes bendraujame nuostabiai, jie patys man skambina, prašo patarimų. O su anūkais esu labai atlaidus – leidžiu jiems viską. Žmona kartais ant manęs dėl to pyksta, sako, kad per daug jiems nusileidžiu, bet man tai teikia didžiulį džiaugsmą. Aš pagaliau moku juos mylėti.
Aišku, vis dar susiduriu su savo būdo trūkumais – pykčiu, noru kontroliuoti. Bet dabar turiu įrankius. Anksčiau rėkdavau ir puldavau įrodinėti savo tiesą, o dabar naudoju „stabdeliuką“. Jei jaučiu, kad kyla pyktis, aš patyliu. Galiu išeiti į kitą kambarį, išgerti stiklinę vandens, neskubėti atsakyti. Supratau, kad aš nieko nekontroliuoju. Pamenu tokį įvykį: turėjau mažą šuniuką. Išėjau su juo pasivaikščioti, jis nubėgo prie mokyklos sargo, o aš vietoj to, kad ramiai pasiimčiau šunį, pradėjau rėkti ant to sargo. Man atrodė, kad aš viską valdau, bet iš tiesų negalėjau suvaldyti net mažo šuns, ką jau kalbėti apie kitus žmones.
Todėl visiems naujokams ir kitiems alkoholikams noriu pasakyti: nebandykite visų perrėkti ir įrodinėti, kad jūs nesate alkoholikai ar kad neturite problemų. Pripažinkite tai. Jums nereikia kovoti. Kai aš pats viską norėjau suvaldyti – man niekas nesigavo. Kai nuleidau rankas ir atidaviau savo gyvenimą Aukštesnei jėgai – viskas susitvarkė.
Šiandien aš nežinau tikslaus laimės apibrėžimo. Laimė nėra vienas konkretus dalykas. Bet šiandien aš moku nuoširdžiai juoktis, galiu ramiai verkti, moku išklausyti kitą žmogų ir nebijau pripažinti klydęs. Aš turiu ramybę, stengiuosi gyventi taip, kaip man skirta, ir esu labai dėkingas už tai, kur esu dabar.