Sveiki visi prisijungę. Esu Algė, alkoholikė.

O dabar apie mane – kaip buvo, kas įvyko ir kaip yra dabar. Tos dalies, kaip viskas buvo, praeitis nuslenka tolyn ir kartais atrodo, lyg ir nebesinorėtų pasakoti, nes viskas pražuvo ir galima kalbėti tik apie šiandieną. Bet atsimenu, kai tik pakliuvau į AA, kai anoniminiai alkoholikai ateidavo į ligonines, kuriose gulėdavau, man tas jų sveikimas ir žingsnių nagrinėjimai atrodė kaip tolimas kosmosas. Visiškai nesuvokiama. Kažkuria dalimi buvo įdomu, kažkuria atrodė netiesa. Bet iš tikrųjų man labai rūpėdavo ta istorija iki tol – kaip viskas buvo ir kodėl. Ne todėl, kad norėjau nustebti ar pasibaisėti, bet per tai atėjo supratimas, kad aš ne viena, kad tokių žmonių yra daug. Pasiekusi savo gėrimo pabaigą įsivaizdavau, kad tokia nelaiminga ir prasigėrusi esu tik aš viena, o visi kiti yra ne tokie ir nepatyrė tokių siaubų kaip aš.

Mano gyvenimas visą laiką sukosi aplink alkoholį. Labai anksti jo paragavau, ir poveikis mane iškart užkabino – alkoholis tapo mano draugu nuo pirmo karto. Kodėl? Nes kiek save atsimenu nuo vaikystės, visą laiką buvau labai kompleksuota, žiauriai norėjau dėmesio, bet nemokėjau bendrauti. Visų bijojau ir pavydėjau. Buvau uždara ir nesugebėdavau užmegzti kontakto su pasauliu nuo pat pradžių. O ką man davė alkoholis? Jis davė drąsos ir atsipalaidavimo. Ir man to užteko. Galima gilintis, kodėl viskas taip pasikeitė, bet iš tikrųjų man to užteko.

Nors pirmas kartas iškart baigėsi pasekmėmis – žiauriai gavau lupti, buvau pastatyta į kampą, visą naktį sukosi lėktuvai, o kitą rytą buvo žiauriai bloga – niekada sau nepasakiau: „Ne, niekada, daugiau ten nelįsiu“. Tai nebuvo taip, lyg nusidegintum pirštus į karštą lygintuvą ir atsitrauktum. Draugystė su alkoholiu prasidėjo iš karto.

Tuo metu man buvo dvylika metų. Keturiolikos jau atsisakiau eiti į mokyklą ir praktiškai išėjau iš namų. Atsirado panašių į mane, dažniausiai vyresnių, vaikų būrys, nes man visą laiką norėjosi bendrauti su vyresniais. Bendrai visą gyvenimą manęs netenkino tai, kas buvo aplink mane: mano šeima, aplinka, kažkoks darbas. Pavyzdžiui, atsimenu, sesė atrodė negraži. Manęs viskas netenkino, man reikėjo kažkaip kitaip. Visą laiką įsivaizdavau, kad aš čia pakliuvau netyčia, kad turėjau gimti kitoje šeimoje. Visur jaučiau vos ne svetimą gėdą, kad esu čia, su tokiais, mano nuomone, nevertais žmonėmis. Šeimos nevertinimas ir netgi mamos paniekinimas lydėjo mane visą gyvenimą. Labai ironiška, bet mama buvo tas žmogus, kuris mane visą gyvenimą per tą alkoholizmą ir tempė. Tik per ją šiandien esu gyva ir sveika. Ji šimtus kartų mane gelbėjo, traukė, guodė, davė pinigų, važinėjo į ligonines ir taip toliau.

Nuo vaikystės buvau tokia „žvaigždė“. Kada ja būdavau? Tada, kai išgerdavau. Ar norėjau būti žvaigžde kiekvieną dieną? Taip. Ir tai visą laiką ateidavo per mano pačios poelgius. Susiradau kompaniją, kur nuolatos geriama, kur pagrindinė tema – kur gauti alkoholio. Mes ir vogdavome, ir ko tik neprisidirbdavome. Man labai patiko būti ne geriausiai, o blogiausiai – kad tik gaučiau dėmesio. Mano vaikystė, o tiksliau jaunystė, prabėgo beprotiškame, alkoholiu persmelktame periode. Buvau pankė, mes darydavome daug dalykų, bet jie visi, pasaldinti alkoholiu, atrodė tiesiog normalūs.

Man niekada nebuvo taip, kad gerčiau po truputį. Visą laiką reikėjo iki galo, ir kiekvienas gėrimas turėdavo užsibaigti nulūžimu ar apsivėmimu. Kas yra išgerti ir pasakyti „man jau užtenka“, aš iki šiol nežinau. Kitose gyvenimo srityse saiką suprantu, o šitoje srityje – tai absoliutus, tamsus miškas.

Gyvenimo aplinkybės kartais versdavo negerti. Labai anksti ištekėjau ir pradėjau lauktis. Tas periodas iki dukros gimimo buvo visiškai sausas. Atrodė, įžengiau į suaugusiųjų pasaulį: vyras, išlaikymas, pinigai, butas, vaikas, vežimėlis, mišinukai, važiavimai pirkti batų – toks normalus gyvenimas. Atrodė, kad turėčiau gyventi taip, kaip visi žmonės. Iš šalies tai galėjo atrodyti kaip laimingas gyvenimo tarpsnis. Gimė dukra, kurią be galo mylėjau, ir dabar myliu labiau už viską pasaulyje. Ji yra pats pagrindinis žmogus mano širdyje.

Atrodytų, turėčiau įplaukti į normalų jaunų mamų pasaulį, kur jos vaikštinėja su vežimėliais ir tariasi, kokius sūrelius pirkti. Bet manęs tas gyvenimas iš tikrųjų niekada netenkino. Man visą laiką būdavo bloga. Jaučiausi žiauriai nelaiminga, buvau pavargusi ir norėjau atsipalaiduoti. Tai buvo vieninteliai mano norai tiek, kiek aš tada supratau. Dabar, pragyvenusi ligą nuo A iki Z ir gavusi sveikimo patirties, suprantu daugiau. Tuomet aš visiškai nesugebėjau priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Niekada to nesugebėjau. Alkoholis buvo vienintelė medžiaga, kuri manyje sujungdavo mano iliuzijas ir realybę. Buvau giliose iliuzijose. Vaikystėje net galvodavau, kad mane tikriausiai įvaikino ir reikėtų tėvų paklausti, nes negalėjau suprasti, kaip atsidūriau tokioje aplinkoje. Visą laiką įsivaizdavau, kad esu kažkas ypatingo.

Man reikėjo alkoholio, ir jis grįžo. Pradėjau vartoti kiekvieną dieną. Buvo žiauriai patogu, nes mano vyras dirbo užsienyje, kruiziniuose laivuose. Jo nebūdavo ilgą laiką, aš tik gaudavau pinigų ir neturėjau jokio stabdžio ar rėmų, kad mane kažkas pareguliuotų. Apie tai, kad galėjo pareguliuoti mama, nešneku – iki pat žingsnių programos ji nebuvo tas žmogus, kurį gerbčiau, kurio klausyčiau ar kreipčiau dėmesį. Tai buvo kažkas ne tai, kas verta manęs.

Alkoholis grįžo su tokiu pat trenksmu, prie kokio buvau pripratusi vaikystėje – tai turi būti kompanijos, linksmybės. Pasėdėjimo su taure aš niekada nesupratau. Kadangi jau buvau jauna moteris, atsakinga už save, galėjau daryti, ką noriu. Darydavau tokias nesąmones, apie kurias net gėda kalbėti. Iš to noro būti pagrindine kambaryje, pačia ryškiausia lempute, po gėrimo visą laiką atsidurdavau arba policijoje, arba sudaužytu veidu, arba atsibusdavau ne ten, kur planavau, ir neaišku su kuo – tik ryte susipažindavau. Rytais būdavo žiauriai gėda, negera ir atrodo, Dieve, kaip dabar eiti ir žiūrėti žmonėms į akis, nes toks jausmas, kad jie visi viską žino. Iš esmės taip ir buvo, nes buvau netolima – man buvo gerai pagerti ir su vyro draugais, o paskui atsitikdavo tai, kas atsitikdavo.

Pilna baimės ir savigraužos, vėl gerdavau, kad tai nuraminčiau. Supratau, kad šakninė problema yra alkoholis – jo išgeriu per daug. Bet niekada neturėjau minties nustoti jo gerti ar atsisakyti. Net nesvarsčiau tokios minties. Niekada. Tai buvo dalykas, kuris man leido išgyventi, nes blaiva aš iškart sustingdavau į akmenį ir nesugebėdavau daryti nieko. Mano kūnas alkoholio pernešdavo labai daug. Visą laiką turėjau didelę jo dozę ir net keista, kaip jis atlaikė.

Atėjo periodas, kai pradėjau kvestionuoti, kaip išvengti pasekmių. Nusprendžiau ne atsisakyti alkoholio, bet tiesiog užsidariau gerti namie. Gerdavau tik ten. Per visokius retus svečiavimusis ar šeimų vakarus alkoholio išvis nevartodavau. Niekada ten nevalgydavau, nes pavalgius negausiu to poveikio, kurio man reikia. Sėdėdavau labai kultūringa, dziobteldavau kokio agurko ir laukdavau, kol parveš namo, kur galėsiu normaliai įkalti savo dozę. Niekada su tuo nežaidžiau, nes nuo pat pradžių reikėjo iki galo. Jei matau, kad nesigaus iki galo, net nepradedu. Geriau dar porą valandų pakentėsiu, kol suorganizuosiu tiek, kad užtektų iki nulūžimo.

Namie gėriau kiekvieną dieną. Tuo pačiu mano gyvenimas buvo kaip kalendorius – pilnas kryžiukų ir nuliukų, žyminčių, kad nebegersiu nuo pirmadienio, nuo dukros gimtadienio, po Kalėdų, po Naujųjų… Tai buvo nuolatiniai pažadai sau, kurių niekada neišlaikiau. Niekada nesigavo. Man ir dabar stebuklingai skamba žmonių istorijos, kurie pabuvo blaivūs pusę metų ar metus nieko nedarydami. Man tai nepavyko nė karto. Buvau taip prie jo prisirišusi, tai buvo mano medžiaga. Iškentėta viena ar dvi dienos man buvo kosmosas, o trys – tai jau išvis visiška blaivybė.

Per tą maždaug penkiolikos metų laikotarpį turėjau tik vieną realiai blaivų mėnesį, ir tai tik todėl, kad labai sustreikavo kepenys, tad prasilaikiau iš baimės. Bet po to mėnesio labai gerai atsimenu situaciją: einame su dukra prekybos centre su vežimėliu. Aš jau tokia kultūringa, negerianti dama. Galvoju, va, nusipirksiu gero vyno (ne taip, kaip anksčiau) ir gero sūrio. Nors tuo metu mano akys jau buvo geltonos nuo ligos, aš tuo šimtu procentų tikėjau. Pasiimu butelį geresnio vyno, to sūrio, ir matau dukros akis. Suprantu, kas vyksta. Dabar, kai daug dirbu su sveikimu , dažnai matau šitą pirmą žingsnį. Persukinėju tą situaciją ir matau, kaip manęs tarsi dvi. Viena žino, kas bus, bet kita sako: „Pasitrauk. Davai, pabandyk dar kartą.“ Neturėjau jėgos patraukti tos, kuri ragina bandyti vėl. Ta jėga atsiranda tik programos dėka.

Parsinešusi tą vyną, atsidariau, pasipjausčiau sūrį. Viską įkaliau per 15 minučių ir išlėkiau pirkti to, ko trūksta – dar trijų ar keturių butelių. Sūris kaip stovėjo, taip ir liko. Taip tai veikia, man visą gyvenimą taip veikė. Kitaip nemokėjau. Man nebūdavo saviapgaulės periodų, kad patikėčiau, jog man gaunasi gerti saikingai. Staigiai save įkalbėdavau gerti iki galo, nes nėra baisesnio jausmo už garuojantį alkoholį. Nebuvo baisiau už mažą dozę, kuri užkabina, o po to pradedi blaivytis.

Savaime aišku, triko psichika, kūnas, absoliučiai viskas. Šalia visą laiką gyveno dukra. Su vyru jau buvome išsiskyrę, tad ji visa tai matė. Tikrai ją labai mylėjau, ji man buvo labai svarbus žmogus, bet dabar suprantu priklausomybės jėgą. Motinystės instinktas manyje labai stiprus, bet alkoholizmas iš manęs gali padaryti žvėrį. Dukra klūpo ant kelių, verkia ir prašo, kad nebegerčiau. Mes abi verkiame, aš sakau: „Taip, būtinai nustosiu, aš tave labai myliu.“ Tada ji nueina į vonią nusiplauti akių, o aš tuo momentu įlendu į jos taupyklę, išsitraukiu pinigus ir einu į parduotuvę. Man skauda iki beprotybės, bet su tuo nieko padaryti negaliu. Tai stipriau už mane. Taip ir buvo pragyventas visas gyvenimas – alkoholis visada buvo stipresnis už bet ką.

Kol jis manęs nedamušė iki taško, kai supratau, kad viskas. Iš kažkur gavau norą pabūti blaivai, nors anksčiau to net nenorėjau, nes nežinojau, ką tai reiškia. Man atrodė beprotybė stebėti laimingus žmones, sekmadienio rytą praeinančius su vaikais ir dviračiais pro mano namą į parką. Jie man atrodė idiotai, nors tuo metu man būdavo žiauriai bloga, nežinodavau, kaip atsikelti iš lovos, o mintis apie pirmadienį ir važiavimą į darbą su pagiriomis varė į neviltį.

Mano pabaiga buvo baisi. Turėjau panikos atakų, stiprią patalpų baimę. Kūnas buvo visiškai iškankintas, nebesugebėjau normaliai funkcionuoti. Negalėdavau nuryti maisto, bijodavau užmigti, bijodavau keltis. Snausdavau sėdomis, nes buvau įsitikinusi, kad užspringsiu miegodama. Tai virto didžiule, nuolatine kančia. Kadangi ji augo palaipsniui, atrodė išgyvenama, bet jei šiandien mane, tokią laimingą ir atsipalaidavusią, įmestų į tą kančią, greičiausiai neišgyvenčiau.

Prasidėjo ligoninių laikotarpis. Ilgą laiką to vengiau, bet kai pradėjau daryti „pachmėlus“, ratas visiškai užsidarė. Kol tuos 15 metų ėjau į darbą, ryte atsikeldavau baisioje būsenoje, kažkaip save „apsiklijuodavau“ ir eidavau dirbti. Darbe su niekuo nešnekėdavau, nevalgydavau, nes negalėdavau nulaikyti šaukšto. Kažkaip prafunkcionuodavau ir važiuodavau namo per kelias parduotuves, kad vienoje nepirkčiau per didelio kiekio. Tai buvo kasdienė rutina. Jei bendradarbės pasiūlydavo bilietus į teatrą, galvodavau: „Ką jūs šnekat? Kaip pratraukti tas dvi valandas? Kada aš tada gersiu? Aš rytoj į darbą neatsikelsiu.“ Pati save išmečiau iš bet kokios socialinės aplinkos.

Kai pradėjau daryti „pachmėlus“, prasidėjo ligoninės. Pirmą kartą pakliuvus atrodė, kad tai būdas sustoti, pabūti blaivai. Vaistai suteikė ramybės. Išeidavau pilna ryžto, nors ir su dideliu tragizmu viduje, galvodama: „Kažkaip dabar iškentėsiu.“ Bet nieko neiškentėdavau – pabūdavau blaiva dieną ar pusę ir vėl atkrisdavau. Kadangi buvau pailsėjusi, gerdavau su dar didesne jėga. Tai buvo žiauriai baisu.

Gulėdavau Psichiatrijos ligoninėje, Parko gatvėje, ūmių psichozių skyriuje. Ten ateidavo anoniminiai alkoholikai. Žiūrėdavau į juos ir galvodavau: „Ką tu čia šneki? Kažkoks lepšis pagėrė kelerius metus ir pasakoja. Aš irgi taip galėčiau, jeigu būčiau gėrusi tiek, kiek tu.“ Priimti tai, kad esu niekuo neypatinga, prireikė laiko. Vis dėlto mane pasiekdavo informacija, kad jie gyvena blaiviai. Be to, jie atrodė žiauriai gerai, jų vidinė ramybė spinduliavo. Man tai atrodė keista, nesuvokiau, kaip galima laimingai gyventi be alkoholio. Bet sėklos buvo pasėtos.

Per vieną pavasarį ligoninėje buvau gal penkis kartus. Paskutinį kartą viskas susivedė į vieną liniją. Supratau, kad žiauriai noriu gerti ir greičiau išeiti iš ligoninės, bet tuo pačiu mačiau, kad nebesugebu gyventi: neuždirbu pinigų, esu išmesta iš visų darbų, viskas iš namų išnešta. Jau net pavogti nebesugebėjau, vogdavau tik alkoholį iš parduotuvių aplink namus, visiškai nesismulkindama, nes nebeturėjau jėgų. Supratau, kad ir šitų jėgų jau nebeturiu, nebegaliu to tęsti, ir bus dar blogiau. Didžiausias mano siaubas buvo ne tai, kad reikės su kažkuo susipažinti, jog man įpiltų, o tai, kad ten bus per mažai gėrimo. Rankiotis po stikliuką buvo ne mano jėgoms, man reikėjo mano kiekio, kuris nuramindavo.

Taip susidėliojo, kad tiesiai iš psichiatrinės pakliuvau į Priklausomybės ligų centrą, į 4 savaičių reabilitacinę programą. Buvau išsigandusi, nebežinojau, ką daryti toliau, tik supratau, kad turiu pabūti blaiva. Tas mėnuo programoje pakeitė labai daug: nusiraminau, sušilau, pamačiau tokių pat žmonių kaip aš. Ten dirbo nuostabūs socialiniai darbuotojai, kurie dalinosi savo patirtimi. Pradėjo ryškėti rėmai – kur aš esu ir kas aš esu. Iš tos iliuzijos kažkokiu Aukštesnės jėgos būdu buvau išstumta. Lankėme privalomas grupes, ir po baigimo vienoje iš jų pasilikau. Man buvo kosmosas, kad manęs kažkas laukia, skambina ir klausia: „Ar ateisi?“, nes iki tol manęs niekam nereikėjo.

Ten išgirdau apie žingsnius. Tai buvo 2015 metai, viskas dar nebuvo taip išplitę kaip dabar. Klausinėjau, bet moterys sakė: „Čia nėra svarbiausias dalykas, tiesiog pabūk, lankyk.“ Būtų taip ir likę (gal suveikė mano egocentrizmas: „Ai, jūs nežinot, aš tai padarysiu“). Negaliu pasakyti, kad tuo metu labai ieškojau pagalbos. Būklė buvo beprotiška, vadinamoji „sausa beprotybė“, bet man vis tiek atrodė šimtą kartų geriau nei gerti.

Tačiau problema buvo ta, kad iš programos man labiausiai reikėjo būtent to pagerėjimo. Matyt, dar nebuvau pakankamai prigąsdinta alkoholio. Žingsniai padėjo: atitaisiau skriaudas, pradėjo taisytis santykiai su šeima, atsirado darbas. Viskas dėliojosi idealiai. Bet priėjus prie dalių, kur reikia nuolat stebėti save, melstis, medituoti, pernešti žinią, galvodavau: „Yra kam pernešti, pilna grupė žmonių.“ Man iš tikrųjų labai norėjosi susitvarkyti savo gyvenimą, susirasti vyrą, užsidirbti pinigų. Buvau paskendusi skolose iki ausų, net nežinojau, kaip naudotis banko kortele.

Pilna vilčių išlėkiau gyventi į užsienį, į Londoną, tikėdama, kad gyvenimas visada tik gerės. Atsitraukus nuo programos, tos inercijos užteko maždaug metams. Užgėriau tiesiai ten, Londone. Iliuzijos, kad kažkaip vėl bus gerai, jau nebebuvo – matyt, programa davė savo poveikį. Supratau, kad gerti svetimoje šalyje be pinigų nesugebėsiu. Staigiai susikroviau lagaminus ir grįžau tiesiai į detoksikaciją Lietuvoje, tikėdamasi, kad greit sustabdysiu ir lyg nieko neįvyko.

Atgėrusi buvau gal savaitę, bet su tokiu trenksmu, kad iš Londono mane vos išgrūdo su mikriuku. Džiaugiuosi, kad grįžau, nes prisišaukti bėdą (prisičiūdinti) buvo mano antras vardas. Po detokso sekė ilgalaikė reabilitacija. Sąžiningai pasakius, ten ėjau, nes neturėjau kur gyventi, neturėjau nieko. Reabilitacija buvo su religine pakraipa, ten pragyvenau ir išbuvau blaiva devynis mėnesius, daug visur dalyvaudavome. Bet išėjusi vėl gėriau. Po kokio mėnesio tas įkvėpimas dingo.

Tai buvo kokie keturi metai baisaus gėrimo. Jau supratau, kas vyksta, iliuzijų nebeliko. Žinojau, kad reikia eiti į grupes, kad įmanoma negerti – tai liudijo ir mano, ir kitų žmonių patirtis. Kartais pabendraudavome, jie visada tiesdavo pagalbos ranką ir siūlydavo sugrįžti. Bet sugrįžimas buvo be galo sudėtingas. Kartais atvažiuodavau prie grupės, apeidavau aplink pastatą, bet negalėdavau užeiti. Jei galų gale užeidavau, sėdėdavau užkimštomis ausimis – nieko negirdėdavau. Mačiau, kad tie žmonės atrodo dar geriau, jų gyvenimai dar labiau pasikeitę į gerąją pusę, bet mano galvoje sukosi viena mintis: „Tai nesąmonės, jie šneka nesąmones.“ Viskas buvo užsikimšę. Tai baisi būsena.

Kai galiausiai pavyko grįžti, prieš tai buvau pasiekusi visišką beprotybę. Vos neužmušiau žmogaus, padariau labai daug žalos. Supratau, kad nebeturiu jokių galimybių. Žinojau, kad jei nežūsiu, turėsiu atsakyti už tai, ką su manimi daro alkoholis. Namuose buvo slepiami peiliai, tai buvo visiška pabaiga.

Sugrįžimas ir pirmas pusmetis AA buvo be galo baisūs ir sudėtingi emociškai, bet buvau blaiva. Kai pradėjo šviesėti, supratau, kokia laimė, kad apskritai sugebėjau grįžti. Pasižiūrėjusi į savo būsenas supratau, kad galėjau ir negrįžti niekada. Šis sugrįžimas buvo man duotas dar vienas šansas. Pradėjau kabintis į AA visais įmanomais būdais, supratusi, kad kito karto greičiausiai nebebus. Pernelyg daug kartų pamačiau save visiškai bejėgę prieš alkoholį.

Taip grįžo mano blaivybė. Šiai dienai esu blaiva ketveri su puse metų – nuo sausio 6 dienos. Mano pirmoji blaivybės diena buvo be galo juoda ir baisi. Sugebėjau kreiptis į tą pačią moterį, kuri mane anksčiau pravedė žingsniais, ir pasakyti, kad man reikia pagalbos. Tuo metu buvo karantinas, gyvų susitikimų praktiškai nevyko.

Tą laiką reikėjo praleisti vienai, tiksliau – su vyriškiu, su kuriuo tuo metu gyvenau (ir tebegyvenu dabar), bet jis baisiai gėrė. Aš turėjau būti blaiva. Negalėjau su niekuo susitikti, neturėjau pinigų, neturėjome malkų, namuose buvo šalta, kompiuteris sulūžęs. Mano rankos buvo sužalotos. Tai buvo juoda skylė, visiškas dugnas. Net nesupratau, kam kvėpuoju. Atrodė, lyg atsivėrė pragaro vartai, o visas pasaulio skausmas kalba mano balsu. Kaupdavau viską savyje, nekalbėdavau. Tai buvo baisus laikotarpis.

Nevyniosiu į vatą apie aukštesnę jėgą – man tai yra Dievas. Išsikapsčiau tik Dievo pagalba. Tikrai labai daug verkdavau. Iš esmės, tas ryšys su Dievu taip ir susidėliojo, nes paprasčiausiai neturėjau į ką daugiau kreiptis. Neturėjau nieko, kas mane bent kiek pralinksmintų ar palengvintų būseną. Raminamieji vaistai manęs neveikė absoliučiai, nuo jų dar labiau eidavau iš proto.

Viskas, ką dariau, tai nuolatos vos ne šliaužiodavau keliais ir prašydavau Dievo, kad manęs nepaleistų, kad duotų man ranką. Galbūt tada ir atsitinka stebuklas – kai pati atsisuku į Dievą veidu, su savo problema. Ne taip, kad „na, Dievas kažkur yra“, bet tai tapo tiesiogiai mano ir Jo reikalais. Tai išryškėjo todėl, kad daugiau jokių reikalų neturėjau. Tai nebuvo mano gyvenimo svajonė – anksčiau maniau, kad Dievas gal ir yra, bet tikrai nesikiša į tokios „svarbios“ manęs reikalus. Tas kreipimasis išaugo į draugystę, nuolatinį ryšį. Tai mane ištraukė ir šiandien tai yra pagrindinis dalykas mano gyvenime, kurio nekeisčiau į nieką.

Darau viską, kad tas ryšys nenutrūktų, nes dabar mano gyvenimas keičiasi nenormaliai. Net ne tai, kad tiesiog į gerąją pusę, bet jis visiškai kitoks. Galų gale nusileidau ant žemės – alkoholis mane ten nuleido. Kažkokiu stebuklingu būdu papuoliau į tą intervalą, kur likau gyva, nors tuo metu galėjau numirti, ir tai nieko (net manęs pačios) nebūtų nustebinę.

Dabar prarasti ryšį su Dievu man būtų tolygu mirčiai. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad aš išvis esu nulis. Absoliučiai nulis toje plotmėje, kur yra Dievas ir aš. Suprantu, kad visi tie dalykai, kuriuos dabar darau (o kartais jie neįtikėtini, nes anksčiau niekada to nedariau) – tai Aukštesnės jėgos veikimas. Jis visa tai į mane įdeda. Matyt, paliko mane gyvą tam, kad padaryčiau gerus darbus. Aš Jam ir leidžiu veikti, pasitraukiu – manęs išvis nereikia.

Kiekviena diena praeina maksimaliai atiduodant tiek, kiek galiu. Kartais būnu žiauriai pavargusi, bet užtat esu rami kaip belgas, nes padariau viską, ką reikėjo.

Tai va, tokia mano istorija. Ačiū.