Esu Vaida, alkoholikė.

Kiek save prisimenu iš vaikystės, visą laiką buvau uždaro būdo. Maniau, geriau patylėsiu, negu kažką pasakysiu. Buvau uždara, drovi, neaišku kodėl. Tuo pačiu spinduliavau perdėtą pasitikėjimą savimi, bet tai buvo tik išorinis dalykas. Viduje savimi nepasitikėjau, o išorėje buvau pasikėlusi, nes mokykloje labai gerai mokiausi, buvau gera mergaitė. Sau atrodžiau kažkokia išskirtinė. O iš tikrųjų visa tai slėpė baimes ir kompleksus.

Mano tėvas buvo alkoholikas. Iki mano septynerių metų jis gyveno kartu, o paskui mama su juo išsiskyrė. Vis tiek atsimenu tuos siaubus, kaip atrodo alkoholikų šeimos gyvenimas. Mama nebuvo alkoholikė, bet tėvas buvo. Man liko įspūdis – šaltis, nejaukumas namuose, tamsi vaikystė. Atsimenu, mano žaidimai lauke buvo tokie: pasiimu tuščią degtinės butelį, stikliukų ar vaikiškų puodelių, prisipilu į butelį vandens ir pilstau į stikliukus, neva vyksta balius. Mama vieną kartą pamatė ir pasakė, kad taip negalima žaisti, kad tai nesąmonė. Bet ką mačiau, tą ir žaisdavau.

Didžiąją dalį vaikystės praleidau pas senelius, nes mamai išsiskyrus buvo sunku, nebuvo kur manęs palikti po pamokų pradinėje mokykloje. Pas senelius buvau lepinama, veikiau ką norėjau, turėjau visiškai laisvą vaikystę. Niekas manęs nekontroliavo. Pradinėje mokykloje labai gerai mokiausi, mokytojai labai girdavo, todėl susidarė įspūdis, kad esu išskirtinė. Perėjus mokytis į miestą, situacija stipriai pasikeitė visais atžvilgiais, buvo sunku pritapti. Lydėjo visokie kompleksai, nors aš tą pasitikėjimą savimi visą laiką rodydavau.

Pirmą kartą alkoholio paragavau gal šešiolikos metų su klasiokais. Alkoholis mane tarsi išlaisvino – dingo visokios baimės. Buvo labai linksma, atrodė, nebėra jokių kompleksų. Užsifiksavo, kad alkoholis yra labai gera pasilinksminimo priemonė. Paauglystėje gerdavau dar labai retai.

Pirmieji signalai, kad su manimi kažkas negerai, atsirado studijų metais. Mokiausi neakivaizdžiai, sesijos būdavo po mėnesį. Susidarė mūsų kompanija, kartu nuomodavomės būstą ir beveik kiekvieną vakarą gerdavome. Moterys, atitrūkusios nuo šeimų, vaikų, vyrų ir darbų – visiška laisvė. Baliavodavome. Į paskaitas kartais nueidavome, kartais ne, bet egzaminus kažkaip pavykdavo geriausiai išlaikyti. Mėnesį gėrusi, grįždavau namo ir tarsi nieko nebuvę toliau eidavau į darbą. Dar nebuvo to kasdienio potraukio alkoholiui.

Tačiau bėgant laikui prasidėjo savaitgaliniai baliai, vakarėliai su draugais, giminaičiais. Beveik kiekvieną savaitgalį būdavo vakarėlis ir visada su alkoholiu. Beveik visada gerdavau. Atrodė, kad visi taip pat geria, nieko nuostabaus. Kartais padaugindavau ir savęs nekontroliuodavau – greitai prigerdavau ir nulūždavau. Jeigu reikėdavo negerti, pavyzdžiui, parvairuoti namo ar parvežti kitus, man tai būdavo nevykęs vakarėlis. Nemokėjau bendrauti be alkoholio. Būdavo nelinksma, neįdomu, atrodė, kad visi nesąmones šneka. Laukdavau, kol viskas greičiau baigsis, kad galėtume važiuoti namo. Jeigu savaitgalį vakarėlio nenusimatydavo, pati jį susiorganizuodavau, nes man jau reikėjo tokios atsipalaidavimo priemonės po visos savaitės.

Ilgą laiką daug metų taip variau savaitgaliais ir nepajutau, kaip įklimpau. Kaip varlė puode išviriau. Pradėjau vartoti alkoholį viena, kad nuraminčiau nervus ir stresą. Jeigu iškildavo kokia problema, tuoj pat išgerdavau šimtą gramų, kad palengvėtų. Problema gilėjo. Mes turėjome šeimos verslą, man nereikėdavo eiti į darbą nustatytomis valandomis. Ką norėdavau, tą darydavau, nebuvo apribojimų ar disciplinos. Iš pradžių mane dar sulaikydavo tam tikri dalykai – daug sportuodavau, turėdavau kitų veiklų, bet nepaisant visko, problema gilėjo.

Nemačiau savo gyvenimo realybės taip, kaip yra iš tikrųjų. Nenorėjau matyti. Užsimerkdavau ir ignoruodavau problemas. Buvau uždara – geriau patylėsiu, negu pasakysiu. Viskas kaupdavosi viduje, ir kad nusiraminčiau, reikėdavo išgerti. Pradėjau gerti po truputį namuose. Galvodavau, kad kai baigsis problemos su verslu, tada nebereikės gerti tų „raminamųjų“.

Atsimenu, kaip maskuodavau gėrimą. Nugėrusi alkoholio, į butelį pripildavau atitinkamos spalvos skysčio, kad vyras nepastebėtų. Jeigu gėrimas rusvos spalvos – įpildavau juodos arbatos. Jeigu baltas – vandens. Skiesdavau. Kai labai praskiesdavau, nupirkdavau ir į tą pačią vietą padėdavau tokį patį butelį. Dukra tuo metu jau gyveno savarankiškai. Vyras per daug nežiūrėdavo ir nekreipdavo dėmesio, o aš visaip kombinuodavau. Jeigu jis kur nors išvažiuoja – laisvas laikas, niekas nemato, galiu gerti. Pastebėjau, kad nebegaliu būti be alkoholio. Parduotuvėje būtinai reikėdavo nusipirkti buteliuką, kad grįžus namo išgerčiau ir nusiraminčiau.

Klimpau toliau ir pradėjau suvokti, kad man nepatinka gėrimas. Ilgus metus alkoholis buvo kaip draugas, pasilinksminimo priemonė, raminamieji, bet paskui jis tapo priešu. Gerti nebenorėjau, galvojau, kaip sumažinti, bet niekaip nepavykdavo. Kartą dėl tam tikrų priežasčių norėjau išbūti mėnesį negėrusi. Buvo labai sunku. Tai buvo pirmas signalas smegenyse – suvokiau, kad jau noriu išgert, bet užsispyriau ir negėriau. Visgi, dėmesio į tą signalą neatkreipiau.

Galiausiai sugalvojau, kad reikia užsikoduoti. Užkodavo metams. Pirmus kelis mėnesius labai džiaugiausi, gerti nesinorėjo, atrodė, viskas susitvarkys. Ištempiau metus. Padariusi pertrauką, vėl užsikodavau dar metams. Tačiau per tuos dvejus negerimo metus mano psichika pradėjo šlyti. Prasidėjo depresija, savižudiškos mintys. Buvau nuolat nelaiminga, susiraukusi, nervinga. Užtekdavo menkiausios smulkmenos – šokdavau į akis, ginčydavausi, pykdavau. Namuose buvau tikra ragana. Išorėje, visuomenėje viskas atrodė normaliai, bet namuose visą laiką kentėdavo artimiausi žmonės. Buvau nervų ir pykčio kamuolys. Svarsčiau, kas man yra, galvojau, kad tai dėl finansinių problemų, kurių nenorėjau matyti. Bet problemos nedingsta vien dėl to, kad jas ignoruoji. Atsirado savižudiškos mintys – kam gyventi, jei nėra jokio džiaugsmo ir laimės.

Vaikščiojau pas psichologą, vėliau pas psichoterapeutą. Išrašė raminamųjų. Blaiviai pradėjo drebėti rankos. Kartais gerdavau tuos vaistus. Psichoterapeutas paklausė, ar nenoriu nueiti pas anoniminius alkoholikus. Aš jam problemos neeskalavau, tik užsiminiau, kad gėriau per daug ir užsikodavau. Jis pasiūlė eiti, o aš atsakiau: kam eiti, jeigu aš negeriu? Jis daug neaiškino, turbūt pamatė, kad man dar ne laikas.

Vieną gražią dieną trūko kantrybė ir nusprendžiau gerti. Gyvenimas atrodė nemielas, tik juodos ir pilkos spalvos. Prisimindavau, kaip gerdavau, kaip būdavo linksmi vakarėliai, o dabar džiaugsmo nebebuvo. Buvau pasinėrusi į beprasmiškas pakaitines veiklas: sportavau, be proto mezgiau, žiūrėjau serialus – viskas tam, kad užimčiau smegenis ir nematyčiau realybės. Suvokiau, kad kodavimas yra tik psichologinis įtikinėjimas. Pasakė – jeigu gersi, mirsi. Pagalvojau: visi kada nors mirsime, manęs tas negąsdino.

Pradėjau vėl gerti. Galvojau, gal per dvejus metus atpratau ir galėsiu gerti saikingai, tik dėl nuotaikos. Pirmą mėnesį taip ir pavyko po truputį paragauti. Bet paskui pradėjau gerti didžiuliais kiekiais ir beveik kiekvieną dieną. Vyras, kuris mažai gėrė arba visai nebegėrė, dažnai išvažiuodavo pas dukrą į užsienį. Jis man priekaištaudavo: „Ką tu darai? Kam geri?“. Kad nereikėtų klausytis priekaištų, jam esant susilaikydavau, o kai išvažiuodavo – nusipirkdavau daug alkoholio, užsidarydavau namuose ir gerdavau. Nekeldavau telefono, kad niekas nesuprastų, jog esu išgėrusi. Saugojausi, kad niekas neužvažiuotų į svečius. Būtiniausius reikalus susitvarkydavau, kitus atidėdavau ir vėl gerdavau.

Rytą atsikėlus būdavo bloga. Galvodavau: reikia sustoti, šiandien negersiu. Bet po pietų, važiuojant namo po darbų, nebegalėdavau pravažiuoti pro parduotuvę. Sveikas mąstymas dingdavo, ir aš eidavau pirkti alkoholio. Maskuodavau pirkimą: pasiimdavau krepšį, prisikraudavau visokių kitų produktų, kad butelio ant dugno nesimatytų. Apsižiūrėdavau prie kasų, ar nėra pažįstamų. Važiuodavau vis į kitas parduotuves, pati nesuprasdama, nuo ko slepiuosi. Savo alkoholizmą labai slėpiau, praktiškai niekas nežinojo, kiek geriu. Vakarėlių man nebereikėjo – geriausia buvo vienai. Alkoholis buvo skirtas tik užpilti sąmonę ir atsijungti nuo problemų. Butelius vyniodavau į du maišus ir nešdavau į konteinerį, kad tarpusavyje nebarškėtų ir vyras nepamatytų.

Prasidėjo sveikatos problemos, bet jos mane sustabdydavo tik trumpam. Jei reikėdavo gerti antibiotikus, pagerdavau tris dienas, pasidarydavo geriau ir vėl gerdavau alkoholį. Prasidėjo visokie uždegimai organizme, didžiuliai galvos skausmai. Iš ryto būdavo košmaras: rankos dreba, visas organizmas dreba. Griebdavausi raminamųjų vaistų po išgertuvių, kad per pietus galėčiau važiuoti į darbą susitvarkyti būtiniausių reikalų. O į pavakarę sveikas protas vėl išsijungdavo, pirkdavau butelį ir gerdavau. Ačiū Dievui, užteko proto niekur nevažiuoti girtai.

Vieną dieną suvokiau – atėjo mintis, turbūt Dievo atsiųsta – kad man reikia pagalbos. Viena pati nieko negaliu padaryti, alkoholis mane visiškai valdo. Noriu nustoti, bet negaliu. Internete suradau informaciją apie anoniminius alkoholikus ir atėjau čia. Buvo labai baisu, kojos drebėjo lipant laipteliais. Nesupratau, kaip aš, tokia savimi pasitikinti, nieko nebijanti (nei žmonių, nei įstaigų), dabar bijau ateiti į susirinkimą. Atėjusi išgirdau pasidalijimus ir pamačiau, kad kiti alkoholikai niekuo nesiskiria nuo manęs, kad aš esu tokia pati. Alkoholis buvo ir vaistas, ir valdovas, ir gyvenimo esmė. Labai norėjau tai pakeisti, bet savo jėgomis negalėjau. Jau buvau viduje pripažinusi, kad esu alkoholikė.

Namo parvažiavau apimta euforijos. Vyras paklausė, ką ten veiksiu pas tuos alkoholikus. Jis nelabai žinojo mano gėrimo masto. Pasakiau, kad noriu mesti gerti.

Dievu visą laiką tikėjau, bet negalvojau, kad Jis mane valdo. Kai būdavo bloga, šaukdavausi Dievo, o kai reikalai pagerėdavo – Dievo nebereikėdavo, valdydavau pati. Įsisąmoninau, kad nė plaukas nuo galvos be Jo žinios nenukrenta. Viskas vyksta pagal Jo valią. Atradau ryšį su Dievu savo širdyje, o ne bažnyčioje. Supratau, kad man reikia melstis, klausytis Jo ir prašyti pagalbos. Dievu pasikliauti yra geriausia, nes mano serganti galva gali daryti tik nesąmones.

Ketvirtas žingsnis man buvo labai baisus. Bijojau pažvelgti į save iš vidaus. Galvojau, kad save gerai pažįstu. Labai atidėliojau šį žingsnį, bet kai pradėjau rašyti savo baimes ir pykčius, pamačiau save išvirkščią. Pamačiau, kad visą gyvenimą buvau egoistiška, galvojau tik apie save, kaltinau kitus dėl savo nelaimių. Pasirodo, viską padariau aš pati. Jokių kaltų nėra. Skaičiau save geru žmogumi, bet viskas buvo pagrįsta egocentrizmu. Šeimoje norėdavau primesti savo valią ir man puikiai pavykdavo manipuliuoti.

Didžiulis palengvėjimas atėjo, kai penktame žingsnyje kitam žmogui pripažinau savo paklydimus. Garsiai įvardijusi šią gyvenimo išpažintį, pasijutau, lyg būčiau nusimetusi didžiulį akmenį ir naštą.

Sudariau sąrašą žmonių, kuriems reikia atlyginti skriaudas. Einant laikui jis vis pasipildo, nes prisimenu įvykių iš anksčiau. Savęs ir aplinkos suvokimas duoda jėgų atlaikyti nesėkmes. Kas anksčiau atrodė lyg pasaulio pabaiga, dabar yra priimama visai kitaip. Žiūriu į tai kaip į Dievo valią, pamokas ir išbandymus, kuriuos reikia priimti nuolankiai.

Devintame žingsnyje atitaisyti skriaudas nebuvo lengva. Buvo sunku žengti pirmus žingsnius – rašyti laiškus mirusiems, atsiprašyti artimųjų. Pasirodo, kad tas atsiprašymas buvo tik pradžia. Skriaudos labai gilios, ir jas atitaisyti truks visą gyvenimą. Bet aš esu pasiryžusi: ką pridirbau, tą reikia išsrėbti.

Dabar gyvenu pagal dešimtą žingsnį: jeigu padarau nesąmonę ar pasakau nepagalvojusi, iš karto atsiprašau ir prisipažįstu klydusi. Anksčiau to niekad nebūdavo – bet kokiu atveju buvau teisi aš, o kalti kiti. Kiekvieną dieną kalbuosi su Dievu, prašau Jo stiprybės ir kad rodytų kelią. Gyvenimas rožėmis neklotas, bet į jį žiūriu visai kitaip, ramiau. Galiu padaryti tik tai, kas nuo manęs priklauso, o visa kita – nuo Dievo. Stengiuosi perduoti sveikimo žinią kitiems alkoholikams, dalinuosi ligoninėse, kad mano patirtis padėtų kažkam pradėti sveikti.

Šiandien manęs klausia, kas turėtų atsitikti, kad vėl pradėčiau gerti. Nežinau, viskas Dievo valioje. Esu girdėjusi posakį: mane nuo kitų alkoholikų skiria vienas stikliukas. Išgersiu – ir neaišku, kuo viskas pasibaigs. Bet tikiu Dievu, kad to neįvyks. Šiandien skaičiuoju metus ir devynis mėnesius blaivybės.

Klausia, ar praėjus žingsnius susitvarkė nerimas ir baimės. Nerimo nebejaučiu, rankos nebedreba. Jeigu pajaučiu baimę prieš kokį nors gyvenimišką įvykį, iš karto meldžiuosi ir prašau Dievo ramybės. Psichinė būsena stipriai susitvarkė, nors nesu ten, kur vien fejerverkai. Daug problemų, daug nemalonių įvykių, bet šiai dienai nesu viena – širdyje turiu Dievą ir nuolankiai priimu tai, ką Jis man duoda.

Žmonės klausia apie mano santykius su šeima – dukra ir vyru – po programos. Programa davė suvokimą matyti žmones ir įvykius kitaip, tokius, kokie jie yra. Atlikus devintą žingsnį, atrodė, kad atidariau Pandoros skrynią. Galvojau, kad atsiprašysiu ir bus viskas geriau, bet pasirodo, kad artimiausi žmonės turi daugybę nuoskaudų. Pakrapščius giliau, paaiškėjo, kad santykiai yra pašliję. Dukra su manimi nekalbėjo kokius penkis mėnesius. Pradėjau daugiau domėtis psichologija, pamačiau dalykus ir žmones tokius, kokie jie yra. Kartais su artimaisiais taip būna: praėjus žingsniais santykiai nepasitaiso, o atvirkščiai – viskas pasileidžia. Bet bjauri tiesa geriau negu saldi saviapgaulė. Ačiū Dievui, santykiai su dukra dabar apsitvarkė, ji su manimi bendrauja.

Dabar gyvenimo džiaugsmo yra daug daugiau, nei kai buvau alkoholikė ir neva linksminausi. Atsirado ramybė širdyje, ramus džiaugsmas. Santykiai su vyru ir mama nėra labai geri, bet jie yra tokie, kokie yra, ir būtent šis aiškumas man duoda ramybę. Kaskart prisimenu padėkoti Dievui už tai, ką Jis duoda, ir kad visi sveiki bei gyvi. Esu alkoholikė ir teks su tuo gyventi, bet išmokau galvoti ne tik apie save, o ir apie kitus.

Naujokams noriu pasakyti viena: atmeskite viską, ką galvojate, kad žinote apie save. Pabandykite priimti tai, ką siūlo Anoniminiai Alkoholikai. Tas išankstinis „žinojimas“ yra kaip tamsinti akiniai, neleidžiantys pamatyti gyvenimo tokio, koks jis yra. Reikia palaidoti viltį, kad galite susitvarkyti patys. Valios pastangomis man pavyko negerti tik labai trumpai, o liga vis tiek stipriai progresavo. Alkoholis tėra smegenų vaistas, kuris problemų neišsprendžia – jos tik kaupiasi ir didėja. Priimkite pagalbą, nes vienam pačiam išsikapstyti neįmanoma.

Ar užeina noras vartoti? Noro vartoti nėra, bet kartais užeina labai blogos emocinės būsenos. Širdyje kirba nerimas. Tačiau net ir tada nekyla mintis eiti nusipirkti alkoholio, nes žinau, kad jis nepadės. Jis veda tik į mirtį. Išgyventi tokias emocines duobes man padeda Dievas. Gyvenime negalvojau, kad būsiu tikinti, nes buvau prieš visokias bažnyčias ir religijas. Maniau, kad religija yra žmonių valdymo forma, o aš norėjau būti laisva. Bet Dievas yra ne bažnyčioje, o mūsų širdyse. Jis yra Aukštesnioji jėga, tik reikia surasti su Juo ryšį.