Labas vakaras visiems. Mano vardas Jelena, esu alkoholikė. Daug kas jau girdėjo mano istoriją, bet kaip įsitikinau, kiekvieną kartą pasakojant jinai skamba vis kitaip. Vienu momentu atrodo svarbiausias vienas dalykas, kitu – kitas. Visada kalbu taip, kaip man atrodo svarbiausia šiuo momentu.

Esu labai dėkinga, kad šiandien esu čia. Šiandien mano rytas prasidėjo nuo ašarų – aš daug verkiau ir labai laukiau šio susirinkimo. Eilinį kartą įsitikinau, kokia klastinga yra ši liga. Atėjo susitaikymas, kad tai tikrai liga, veikianti iš visų pusių. Nors blaivybėje esu jau septintus metus, vis dar nesinorėjo priimti jos klastingumo.

Mano istorija paprasta, kaip ir daugumos kitų. Gimiau alkoholikų šeimoje: muštynės, alkoholis, smurtas, purvas – tai buvo mano kasdienybė, taip aš užaugau. Kito gyvenimo nemačiau ir atrodė, kad viskas taip ir turi būti. Vaikystėje labai pavydėjau tiems vaikams, kurie turėjo normalias šeimas. Visada svajojau, kad užaugsiu, ištekėsiu, atkeliaus kažkoks princas ir išsives mane iš čia.

Ir atkeliavo tas princas. Ištekėjau labai anksti, aštuoniolikos metų. Gimė vaikas, ir tada supratau, kad tas princas toks pat, kaip ir visa mano šeima. Žmogus gėrė, smurtavo – vėl tas pats per tą patį. Niekas nepasikeitė, tiktai vaikai atsirado. Aš pati po truputį išgerinėdavau per šventes, kaip ir visi, ir tai atrodė normalu.

Man labai įstrigo į atmintį tai, kad daugiausiai pradėjau gerti, kai gimė antras vaikas. Mano vyras pradėjo vaikščioti „į kairę“. Kai jo paklausiau, kodėl neina namo, o kažkur kitur, jis atsakė: „Tu su manim neišgeri, man su tavim neįdomu. Tu pati kalta.“ Bandydama išsaugoti šeimą, po truputį pradėjau vakarais su juo išgerinėti. Kas pasikeitė? Niekas. Tas pats smurtas, tiktai jau su alkoholiu ir beprasmiais pokalbiais.

Gėrėme mudu abu, bet aš gerokai mažiau. Labai gerai prisimenu tą jausmą, kai supratau, kad man labai patinka alkoholis. Atėjo svečiai, atnešė juodųjų serbentų likerio. Aš išgėriau tokią didelę porciją, apie 100 gramų. Man taip šilta pasidarė! Rūpesčiai kažkur dingo, baimės išsisklaidė. Tapau tokia drąsi – nebebijojau nei vyro, nei ko kito, atrodžiau sau graži. Tiesiog įsimylėjau šį jausmą ir visada laukdavau, kada vėl galėsiu išgerti ir tai patirti.

Taip ir gyvenome, gėrėme. Man atrodė, kad mūsų šeima visiškai normali, nors ji tokia nebuvo. Vaikai augo matydami namuose pinigų trūkumą, skolas, muštynes – kaip ir visose socialiai remtinose šeimose. Paskui, apie 2000-uosius metus, per pertvarką, vyras prarado darbą. Aš taip pat buvau be darbo, bet gavau pasiūlymą išvažiuoti į užsienį. Pagalvojau: išvažiuosiu, užsidirbsiu pinigų, ir viskas bus puiku.

Ten pirmą kartą paragavau, kas yra pinigai. Tais laikais uždirbdavau apie 2000 eurų. Ir tada pradėjau gerti. Gėriau be stabdžių. Išmokau „daryti pachmielą“ ir kuo toliau, tuo man buvo geriau – taip man tada atrodė. Prabėgo apie trejus metus, finansinė padėtis stabilizavosi, reikėjo grįžti namo, bet aš nebenorėjau. Man net nerūpėjo, kad ten auga du vaikai su geriančiu vyru. Siuntinėdavau pinigus ir viskas.

Pati visada norėjau grįžti atgal į Vokietiją, nes ten buvo laisvė. Jau buvau gerokai įklimpusi. Prasidėjo dienos, kai neidavau į darbą, nes negalėdavau atsikelti. O „pachmielas“ man niekada nesisekė. Negalėdavau išgerti 50 ar 100 gramų ir eiti dirbti, kaip kiti. Jei išgerdavau, tai vėl miegodavau ir gerdavau keletą dienų, kol visai nebegalėdavau. Tačiau tuo momentu man atrodė, kad viskas gerai – turiu pinigų, turiu šeimą.

Galiausiai mane iškrapštė iš Vokietijos, grįžau namo su ultimatumu. Vaikai jau buvo paaugliai ir matė, kad aš daug geriu. Vyras tuo metu jau nebegėrė ir sakė: „Tu jau baik. Nenormalu gerti savaitėmis ir į darbą neiti. Nieko tu ten neuždirbi ir dar prageri tai, kas yra.“ Grįžau namo, ir visi svajojo, kad nebegersiu. Bet nieko panašaus neatsitiko – liga tik progresavo.

Gėriau savaitėmis ir man jau nebuvo gėda, kad vaikai sėdi kitame kambaryje, o aš išliaužiu iki parduotuvės, parliaužiu ir vėl savaitę gėriu. Aišku, būdavo šviesių protarpių, aš negėriau diena iš dienos. Tai buvo didžiuliai užgėrimai: galėdavau gerti dvi-tris savaites be perstojo, o paskui mėnesį negerti.

Įsidarbindavau, paskui mane vėl išmesdavo. Aišku, galvojau, kad kalta ne aš, o darbdaviai, darbas, valdžia. Visi buvo blogi, o aš viena – teisuteisė. Liga vis progresavo. Darbe man sakydavo, kad turiu problemų, o aš atrėždavau: „Man viskas gerai.“

Nusigėriau iki tokios būsenos, kad artimieji iš manęs atimdavo pinigus, banko korteles, net pasą. Visus daiktus – telefonus, kompiuterius, auksą – nešdavau į lombardą, kad turėčiau pinigų alkoholiui. Negalvojau apie tuščius šaldytuvus, apie tai, kad reikia valgyti ar mokesčius mokėti. Viską pragerdavau. Jei apibendrinti, taip pragėriau apie 30-35 savo gyvenimo metus.

Net pati dabar stebiuosi, kaip taip ilgai išsilaikiau ir nenumiriau. Jei užrakindavo namuose, iššokdavau per balkoną. Visada pavykdavo gauti „pachmielui“, nors neturėjau nei pinigų, nei paso. Išprašydavau. Nebuvo gėda eiti skolintis, jokios gėdos, jokios sąžinės nebeturėjau. Tačiau man vis tiek atrodė, kad viskas normalu, galbūt tik reikėtų šiek tiek mažiau gerti.

Palaidojau visą šeimą: kad nereikėtų eiti į darbą, vis sakydavau, kad mirė mama, brolis ar dar kažkas. Jau niekas manimi netikėjo, tik aš to nemačiau. Prasidėjo greitųjų laikotarpis. Nebegalėjau atsipaipalvoti be medikų pagalbos, be lašelinių.

Kartą gydytoja, statydama man lašelinę, pasakė mano dukrai: „Vežkite ją kažkur gydytis, nes ji – tikra alkoholikė.“ Aš, pusiau miegodama, dar supykau, atrėžiau, kad ji nusišneka. Prabudau, ir – tiesiai į parduotuvę. Toks buvo mano prablaivėjimas. Kitą dieną dukra prievarta išsivežė mane į Švėkšną. Užrakino mėnesiui. Aš ten jaučiausi kaip žvaigždė, atvažiavusi su manikiūrais ir šukuosena, o aplinkui, maniau, vien alkoholikai.

Tai buvo pirmoji ligoninių patirtis. Išbuvau mėnesį, į susirinkimus nevaikščiojau – buvau tik vieną kartą. Grupėje, kurioje dabar lankausi, yra žmonių, kuriuos mačiau dar tada. Tačiau aš nepriimdavau jų kalbų: „Ne, čia ne man, aš ne tokia.“

Grįžau namo, bet greitai vėl ten atsidūriau. Mane girtą atvežė, aš sukėliau skandalą, pabėgau palikusi striukę ir krepšį. Buvau visiška beprotė, bet tebemananti, kad esu normali. Nenorėjau mesti gerti, man patikdavo gerti, tik problemos, kurias tai sukelia, nepatikdavo. Išgeri – ir niekas nerūpi, neturi jokių problemų. Tada man nereikėjo vaikų auklėti, nereikėjo rūbų, rūpėjo tik gauti išgerti.

Taip prasidėjo mano ligoninių etapas. Negaliu net suskaičiuoti, kiek kartų ten buvau. Mane kodavo Rygoje, Kretingoje, „būrė“, sodino ant vaistų, krikštijo. Kas tik su manimi nebuvo daryta! Galbūt ligoninės ir vaistai šiek tiek palaikė mane gyvą. Septynerius metus blaškiausi po ligonines. Ant vaistų sėdėjau taip stipriai, kad protas buvo pasimaišęs – atrodė, kad valerijonų tinktūra yra vaistas. Nusipirkdavau tris keturis buteliukus, išgerdavau ir būdavau girta „kaip tapkė“. Vaistinių vengiau iš gėdos, eidavau aplinkui. Vėliau, kai nebegėriau, apie metus laiko vis traukdavom tuos paslėptus buteliukus.

Turėjome sodą, ir mano vienintelė svajonė buvo išeiti į pensiją, gyventi ten, kad niekas netrukdytų gerti. Parduotuvėse alkoholį pardavinėdavo iki dešimtos vakaro – galėsiu gerti kiek noriu. Tokia buvo mano laimės vizija. Dabar juokinga, baisu ir graudu, kiek metų pragerta ir kiek žmonių sužalota.

Prablaivėjus darėsi baisu, turbūt todėl ir nenorėjau blaivėti. Pirmojoje Minesotos programoje man atrodė, kad išprotėsiu – psichologai vis krapšto smegenis. Verkiau ir rėkiau ant jų, kad kankina žmones. Bet išeidama visada rašydavau atsisveikinimo laiškus su mintimi „aš žinau, kur sugrįžti“. Nebuvo nuostatos nebegrįžti.

Po pirmos Minesotos viskas lyg ir pagerėjo – negėriau, susiradau darbą, bet vėl užgėriau. Po antrosios Minesotos vyras pagrasino uždaryti mane į ilgalaikę reabilitaciją dvejiems metams: „Bent pailsėsim.“ Ne vienas iš mano šeimos manęs nepaliko. Dėl akių ir vyro ramybės pradėjau lankyti grupes, eiti žingsnius, bet – be sąžinės ar pripažinimo. Galvoje buvo viena mintis: „Atsikniskit nuo manęs, ne man tų jūsų žingsnių reikia.“ O Dievo aš išvis nepriimdavau, man atrodė kosmosas, kad kažkas kitas gali tvarkyti mano gyvenimą.

Liga progresavo. Dasigėriau iki to, kad dukros vestuvėse, kur man niekas nedavė gerti, būdama blaivi, sukėliau skandalą, kad mane skriaudžia. Tą naktį negėriau, nes negavau pinigų, bet kitą dieną, atgavusi piniginę, pradėjau paskutinį, juodąjį užgėrimą. Jis mane privedė iki pampersų. Negalėjau nueiti iki tualeto, buvau visa mėlyna, sudaužyta. Sėdėjau lyg zombis – nejaučiau nieko, negalėjau nei verkti, nei juoktis. Būsena buvo tokia: negaliu negerti, bet ir gerti nebegaliu, nes viską atpilu. Ir mirgėti negaliu, atsibundu ir atsibundu, mąstydama apie tą beprotybę.

Prieš tai dukra sakė: „Tu taip mane davarei, kad aš negaliu vaiko gimdyti. Visas mano gyvenimas sukasi aplink tave.“ Vyras man linkėjo, kad mane ištiktų insultas – tada bent gulėčiau lovoje ir niekur nepabėgčiau.

Kažkaip suradau jėgų, gal Dievas padėjo. Paskambinau dukrai ir paprašiau nuvežti mane į ligoninę paskutinį kartą. Nors ir nenorėjo, bet nuvežė ir paliko mane penktame aukšte. Pirmą kartą niekas manęs neaplankė. Visada gulėdavau kaip ponia, o dabar – nei vyro, nei vaikų. Išsigandau. Ne dėl to, kad mirsiu, bet dėl to, kad likau visiškai viena ir nėra kur eiti.

Po lašelinių vėl užsirašiau į Minesotos programą. Tačiau ją greitai uždarė, išbuvau ten vos dvi savaites. Atsimenu, sėdžiu grupėje, verkiu – bijau išeiti į lauką, nes žinau, kad vėl gersiu. Man reikėjo tos saugios ligoninės erdvės. Tada viena moteris man pasiūlė: „Gal jau pabandysi mūsų būdą – 12 žingsnių?“

Nuo tos dienos man nė karto nekilo noras gerti. Praėjus gal savaitei, supratau – tiesiog nenoriu ir viskas. Septyneri metai, du mėnesiai ir 18 dienų aš nenorėjau gerti. Praėjau žingsnius – aišku, vis dar gudravau, ne viską rašiau. Bet Dievas buvo maloningas, leisdamas pamatyti savo beprotybę. Gyvenimas pagerėjo 300 procentų – atsirado darbas, susitvarkė finansai, sveikata, dingo baimės. Visi pažadai išsipildė.

Visgi, galvoje ilgai sėdėjo beprotiška svajonė, kad aš galiu be grupių. Toks mano charakteris – man reikia pačiai įkristi į šūdą, kuo skaudžiau, tuo geriau. Mano atkryčiai buvo ne alkoholiniai, bet psichologiniai: mėnesį, du, tris nenueinu į grupę, ir prasideda psichozės. Šeima mane išvaro atgal į grupę. Susitvarkau, ir vėl protas bando įtikinti, kad galiu viena.

Aš neturiu kuo skųstis, nebent savo pačios susikurtomis problemomis. Ilgai negalėjau suprasti ligos klastingumo. Pavyzdys iš užvakar: vyras pasiūlė mane nuvežti į grupę. Aš, iš niekur nieko, iškėliau skandalą, vėl vos neišsiskyriau, apkaltinau jį viskuo, privedžiau vyrą iki ašarų. Dabar sėdžiu ir verkiu, iš ko tas skandalas? Štai taip veikia liga.

Jei kentėčiau viena – tiek to. Bet kenčia mano šeima. Šiandien atvažiavo sūnus, o vyras, tarsi jam paminklą reikėtų statyti, laukia mašinoje, kol aš sėdžiu grupėje. Man atrodė, kad aš viena su malda ir meditacija namuose susitvarkysiu. Neišėjo. Man reikia grupės, kitų žmonių. Kai būnu grupėje 2-3 kartus per savaitę, viskas gerai, jokių skandalų. Aš viena iš niekur nieko sukeliu problemas namuose. Ir čia malda nepadeda, man reikia žmonių, kurie „įkaltų“ man į galvą pažiūrėti iš kitos pusės.

Nors negeriu virš septynerių metų, liga visada su manimi ir, jei nieko nedarau, progresuoja. O mano dvasiniai atkryčiai vis baisesni. Šiandien verkiau ir eilinį kartą supratau – ši liga yra labai klastinga. Viena be grupės, žmonių ir Dievo, esu niekas, ir beprotybė gali vėl mane užvaldyti.

Ačiū.